Mirė se erdhe...Benvenuto...
ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėve tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  

 

15 tetor 1985

Mbatanė urėzės eshtrash....dėnimi ynė i kujtesės

Dita, 15 tetori 1985. Vendi, klisha e Shėn Pjetrit nė Romė. Fakti, njė e diel e veēantė pėr Klishėn: pėrkujtimi i tė njėmijtit pėrvjetor tė krishterėzimit tė popullit Rus. Po’ pėr mua, si pėr tė shumtėn e gjindes, njė ditė si tjera... Kėshtu ki’t’ish! Vetėm se dy ditė mė parė mė thėrresin miqtė e Kollegjit Grek. Jan’e kėrkojnė njė grua e vogėlidhe, ēė do tė vishet me tė vetmin kostum arbėresh tė Horės ēė gjetėn, me pėrmasė tė vogėl, si mirė mund, aty p­ėr aty, pėr tė i dhuruar Papės njė ikonė e Pantokratorit nga ana e Klishės arbėreshe. Kėshtu, ime shoqe, grua lėtire, o mė mirė sarde, ēė ngė ėshtė njė vigan, bėhet arbėreshe pėr njė ditė feste.

15 ottobre 1985

Aldilą del ponticello d’ossa... la nostra condanna della memoria

Il giorno, il 15 ottobre 1985. Il posto, la chiesa di S. Pietro a Roma. Il fatto, una domenica speciale per la Chiesa: la commemorazione del millenario della cristianizzazione del popolo Rus. Ma per me, come per la maggior parte della gente, un giorno come altri... Cosģ sarebbe stato! Se due giorni prima non mi avessero chiamato gli amici del Collegio Greco. Stanno cercando una donna piccolina, che voglia vestirsi con il solo costume albanese di Piana che hanno trovato, di piccole dimensioni, alla benemeglio, lģ per lģ, per donare al Papa una icona del Pantokrator da parte della Chiesa arbėreshe. Cosģ, mia moglie, donna latina, o meglio sarda, che non č un gigante, diventa arbėreshe per un giorno di festa.

Dita e festės zė fill shpejt, njize: tė veshurit me ndihmėn e njė mjeshtre kostumesh, motrėz Lyēja, rrjedhja pėr nė rrugėt e zbrazėta tė kryeqytetit, pra kėrkimi i njė vendi pėr tė lėnė makinėn. Njė herė ē­­­­­­­ė qėndrojmė e v­ėmė kėmbėt mbi dhe, shohim se lypset mė shumė se njė e bukur orė pėr tė zėnit fill tė meshės.

Era e vakėt e menatės shkund pikėt e ujit tė kroit, ēė bien jashtė koritavet. Hjeja e obeliskut endhe e glatė i shtyp syun (syrin) ylberit pėrbėrė nga ato pikė uji ēė luajnė me diellin endhe e ulėt nė qiell. Pak gjinde pėrshkojnė sheshin me hape tė shpejta. Presim ca herė sa tė ngrohemi si hardhje; pra hyjmė nė klishė e vemi te vendi ēė na nget pė’krahu otarit (altarit) tė Pjetrit.

Mesha pontificale, thėnė nga Papa, ėshtė si gjithė tjerat. Dy telekamera e Televizionit Vatikan regjistrojnė meshėn, gjinden dhe disa ambasadorė, jo shumė e pa stoli zyrtare.

Kur kthehemi brėnda sh’pisė, ndez televizorin pėr tė gjegjur e vėrejtur telegazetat. Po’ te mosnjeri kanal flasin pėr ndodhjen, pėr meshėn.

Mesha! Ē’ėshtė njė meshė? nėse jo rasti pėr tė thėnė-gjegjur fjalėn profetike, shpallja skandaloze e fjalės ēė bėhet mish e ndėrron jetėn-historinė e njeriut?

Kėshtu edhe sot tema skandaloze e kėsaj homelie ėshtė Evropa - njė Evropė e jo dy - : njė realitet gjeografike, historike, kulturore, fetare (tregtare kish shtuar shumė mė parė M.Weber); e njėjta njėjtėsi-identitet. Me njė fjalė njė provokim. Ora ėhj (more po)! Provokim pse shumė vende evropiane, te dita e sotme, 15 tetor 1985, janė sosur mbi pianete jashtėtokėsore, apo rrojnė vetėm te kujtimet e atyre ēė ato vende i kishėn parė glatė tė dytės luftė botėrore, apo mbahen nga na ndajtur me mure materiale o mendore: tė errėtit mbatanė gardhit.

Il giorno della festa inizia presto (con l’ultima stellina in cielo): la vestizione con l’ausilio di una maestra di costumi, piccola sorella Licia, la corsa per le strade vuote della capitale, poi la ricerca di un posto per lasciare la macchina. Una volta fermi e coi piedi per terra, ci accorgiamo che manca un’ora abbondante all’inizio della messa.

Il vento tiepido del mattino scuote le gocce d’acqua della fontana, che cadono fuori delle vasche. L’ombra dell’obelisco ancora lunga fa l’occhiolino all’arcobaleno formato da quelle gocce d’acqua che giocano col sole ancora basso in cielo. Rare persone attraversano la piazza con passi svelti. Attendiamo un po’ per scaldarci come le lucertole al sole; poi entriamo in chiesa e prendiamo posizione nel posto assegnato vicino all’altare di Pietro.

Il pontificale, officiato dal Papa, č come tutti gli altri. Due telecamere della Televisione Vaticana riprendono la messa, la gente e alcuni ambasciatori, non molti e senza decorazioni ufficiali.

Quando torniamo a casa, accendo la televisione per sentire e vedere i tigģ. Ma in nessun canale parlano dell’evento, della messa.

La messa! Cos’č una messa? se non l’occasione per dire-sentire la parola profetica, la proclamazione scandalosa della parola che diventa carne e cambia la vita-storia dell’uomo.

Cosģ anche oggi il tema scandaloso di questa omelia č l’Europa - una Europa e non due - : una realtą geografica, storica, culturale, religiosa (commerciale aveva aggiunto molto  prima M.Weber); la medesima identitą. In una parola una provocazione. Proprio cosģ! Provocazione  perchč molti paesi europei, al giorno d’oggi, 15 ottobre 1985, sono finiti su un pianeta estraterrestre, oppure vivono solo nei ricordi di coloro che quei paesi li avevano visti durante la seconda guerra mondiale, oppure vivono separati da noi da muri materiali e mentali: il buio oltre la siepe.

Kush flet, Papa Jan Pali i dytė, e njeh Evropėn dhe e dashuron me gjithė zėmėr: e di mirė se fjalėt ēė thotė janė vetėm dishirime, sprėnxa-shpresa, profeci. Por kjo ėshtė njė profeci ēė bėn dre, tremb gazetarėt ēė i parapėlqen tė censurojnė fakte e fjalė ēė ngė kanė lejen e tė zotravet tė tyre.

Njė zet vjet mė vorė (/nė) Evropa, pak o shumė, mirė o lig, dal’e dalė vete tue (/re, /ke, duke) u stisur me mure ēė e ruajnė dhe e qasin e tue gorromisur ato mure ēė e ndajnė. Bota ndėrron por gazetarėt qėndrojnė atė ēė ishin. Kėshtu, nani, njė zet vjet mė vorė, me lejen e me urdhuratėn e tė zotravet tė tyre, na ėnjėn (fryjėn) sytė e na shpojnė veshtė si ēekani mbi kudrėn pėr vdekjen e atij pape kujt i kishin nxjerrė fjalėn kur ngė i pėlqej tė zotravet tė lindjes dhe tė perėndimit.

Po’ janė po vajtime krokodili tė vonuar, ēė na nxorėn pėlqimin t’e klam pėr njė burrė tė ndershėm, ēė u vra me punė tė palodhshme pėr idet e tij, e ēė na nxorėn pėlqimin tė gjegjim frymėn e heshtjes kur shpirti lė botėn ku ėshtė i huaj e kthehet te tė zėnit fill e dritės.

Njė burrė kozmopolit, ēė ruajė e kujdesej pėr njėjtėsin-identitet kombėtare si fitili i ēlirimit njerėzor e ēė kish para syshi njė synim ku lindja, perėndimi, jugu e veriu, si katėr anėt e kryqes lidhin ēdonjeri me zhvillimin e rolit tė tij, vetėm kur lidhet me dhembjen e vėrtetė.

“Dhembja, dhurata e sė vėrtetės qenie pėr gjithė atė ē’ėshtė” (M.Heidegger).

“…Dhembja ka ngurosur pragun... Mbatanė urėzės eshtrash... Mundur nga dhembja e shejte,  shtron heshtėsisht dorėn / Kaha buka e vera e Zotit.  …Kėshtu shpirtėrorėsisht rigjelbėrojnė / Liset sipėr shtigjevet tė harruara tė tė vdekurvet. (G. Trakl)”. 

Paolo Borgia

Chi parla, Papa Giovanni Paolo II, conosce l’Europa e l’ama con tutto il cuore: e sa bene che le parole che dice sono solo desideri, speranze, profezie. Ma questa č una profezia che fa paura ai giornalisti che preferiscono censurare fatti e parole che non hanno il permesso dei loro padroni.

Vent’anni pił tardi l’Europa, pił o meno, bene o male, piano piano va realizzandosi con muri che proteggono e avvicinano e demolendo quei muri che dividono. Il mondo cambia ma i giornalisti restano ciņ che erano. Cosģ ora, vent’anni pił tardi, con il permesso e l’imperativo  dei loro padroni ci gonfiano gli occhi e ci sfondano le orecchie, come il martello sull’incudine, per la morte di quel Papa a cui avevano tolto la parola quando non piaceva ai padroni d’oriente e d’occidente.

Ma sono soltanto tardive trenodie di coccodrillo, che ci hanno tolto il gusto di piangere per un uomo d’onore che si č ammazzato di lavoro, instancabile per le sue idee e che ci hanno tolto il piacere di ascoltare lo spirito del silenzio quando l’anima lascia il mondo dove č straniera e torna alla scaturigine della luce.

“Il dolore, dono del verace essere per tutto ciņ che č (M.Heidegger)”.

“...Il dolore ha pietrificato la soglia... Aldilą del ponticello d’ossa... Domato dal sacro dolore, tende silenziosamente la mano / Verso il pane e il vino del Signore.  ...Cosģ spiritualmente rinverdiscono / Le querce sopra i sentieri obliati dei morti. (G. Trakl)”.

Trad. Paolo Borgia

Priru /Torna