ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėvet tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Ndėrhyrje kulturore / Interventi culturali
 

Parathėnie njėi ekologjie shoqėrore

Vetėvendosje vetjake

Paolo Borgia

Ėshtė emerxhencė nė Itali. Mė shumė se 75% tė atyre ēė ‘shkallmojnė derėn e suksesit’ ka mė shumė se 50 vjet moshe, rreth 18% pėrbėhet nga ata ēė kanė nga 40 nė 50 vjet dhe vetėm 7% tė vetavet tė rėnda ngė arrė/ijnė 40 vjetėt. Pra, nėse mi/erret parasysh sa mėshon tė klėnit ‘bijė dere tė lartė’ duket qartė se te suksesi njerėzit tė rėndomtė ngė i arrė/ijnė pothuajse kurrė.

Merita, ė’ e qartė, sot mėshon shumė pak. Por thomse ka edhe njė pjesė pėrbėrėse dobėsie strukturore karakteri, njė aftėsi tė kufizuar pėr vetėvendosjen e vetės.

Ēdo vetė, edhe kur ka tė gjitha fuqitė tė brėndshme tė duhura pėr vetėvendosjen e vet, nė pėrgjithėsi ngė ka njė familjaritet tė mjaftueshme me qosmet mendore tė saj pėr tė bėrė njė tė ēmuar tė pėrshtatshėm pėr veten e vet, vetitė e veta, gjendjet e veta ēė tė vejė mbatanė formulimit tė sloganeve tė shpėrdorura, tė vijave mendimi tė rėndomta dhe tė ‘zglidhjeve’ tė shpejta dhe tė pėrcipta.

Ky realitet i posaēėm bėhet i tejdukshėm, kur jemi ngushtė e kemi duhje ndihme. Marrim vetėdije te kėto ndodhje se ngė e kemi njė vizion mjaft tė gjerė tė qartė, njė ndėlgim mjaft tė qosėm, ngė ndėlgojmė nė tėrė plotėsi thellėsinė e ēėshtjevet tė *bashkė-mbartura dhe ngė vėmė re te ekzistenca e vijavet alternative pėr t’i bėrė ballė. Na li/ypset gjithė kjo pėr tė klėnė nė gjendje tė formulojmė njė vizion tė botės tė thellė dhe tė/onė, nė bazė tė tė cilit (vizion) tė sillemi.

Me njė fjalė ngė dimė tė japim pėrgjegje plot ndėlgim ēėshtjeve tė rėndėsishme glatė jetės sonė pse ngė e kemi, na/e tė gjithė, urtėsinė e duhur ēė rrjeth nga njė vizion vetjake tė botės. Urtėsi megjithatė ēė ngė mund tė mi/erret te njė botė nė evoluim tė tėrbuam. (U burėm gjithė tė papėrshtatur!?)

Ndodhemi vetėm tė luftojmė betejat tona vetjake si brėnda njėi ringu njėi arene nė tė cilėn panorama e idevet janė armėt ndėr tė cilavet zgledhim mjetet pėr zglidhjen e problemevet tona, probleme shpeshherė themelore ēė kanė tė bėjėn me themelimin (i pėrkasin themelimit tė vet) tė vizionit tė/onė tė botės: ndėlgimi ynė i lirisė, tė parimevet morale, tė vetė-nderimit, tė marrėdhėnjevet ndėr-vetjake e pra tė ndjenjės sė jetės.

‘Kakarisja’ rreth e rrotull na pengon tė bėjmė udhėn tė/onė vetjake pėr tė ia arrijmė vėtė-ndėlgimin (tė njohurit veten tė/onė) pėr t’u rritur nė urtėsi, nėse, si kam besė, ngashėrime, ndieme, besime, sprėnxa/shpresa, fantazi e gjithė mėnyra ime jetese shprehin (edhe nė kloftė joshkoqur) *vetė-pranime ose opinione ideologjike pėr natyrėn e botės e tė jetės. Domethėnė, mėnyra ime tė drejtoj jetėn ėshtė pėrbėrė nga pėrgjegje vetjake ēėshtjeve jetėsore themelore, si natyra e dashurisė, vlera e punės ose ndjenja e jetės, ēė dua tė zgledhė lirisht pėr t’u *vetė-shprehur.

Por pėr njė vetėvendosje transhendente duhet edhe tė eksplorojmė ato fusha urtėsie ēė shtrihen shumė mbatanė jetės aktuale dhe tė zbulojmė horizonte tė reja idesh, *pėr-ngjizjesh e domethėniesh dhė tė vrejmė mbatanė, drejt tjerave treva tė jetės.

Bėhet fjalė pėr tė bėrė njė udhė njė ecje, pėr tė cilėn njeriu ndien lipsen e pėr tė cilėn ka bėrė pėrvojė. Mjafton tė mėndojmė tė paqetmin Odhisč dhe udhėtimin e tij jashta/ė sė ngushtės botė tė ngurosur tė tij  brėnda tė cilės ai di tė tundet me zotėsi por nė tė cilėn ndien njė *pėrciptim burgimi bosh dhė pa ndjenjė.

Ēė de/ojė tė bėjė sot Odhisču katapultuar tė bota jonė shkencore dhe teknologjike? Dejė tė vejė mbatanė banalitetit drejt plotėsisė sė brėndėshme, pėrsiatjes sė thėllė, qosmės kulturore apņ dejė tė lė/ihejė tė magjepsej nga *lėngėshmėria e ‘sirenavet’ tė sotme?

Ka sot mundėsia e njėi pėrmase *shpirtėrorsie dhe urtėsie? Mund, pra, i kundėrvė/ihemi kėtij pas-moderniteti tue eksploruar fushat e idevet pėr t’u rritur nė urtėsi?

Jam i bindur se ringjallia e njeriut tė jetė pėrherė e mundshme. Dhe i pari hap ė’ ai tė dilet nga e ngushta vetė. Tė zgjerohemi dhe tė pėrpiqemi me realitetet tė jashtme vetės dhe, nėse mund, pas ecje tė glatė, tė vemi nga dheu e vetė tė klėnit tė vėrtet, me themelin e jetės. 

Ėhj! Por pa vėnė lampadarė ose ‘spot-e’ (=tufa drite) te shpella (e Platonit). Mė mirė tė zglidhim zinxhirėt ditėshkurtu/ėr tė kėnaqėsisė morale vetjake, tė sigurisė, tė komoditetit ose tė fitimit material dhe tė hapemi horizontevet domethėnieje *gjithėpėrfshirėse ēė pėrbėjnė realitetin tėnė e tė dalim nga shpella drejt dritės sė botės.

Sipas Ran Lahav-it (Comprendere la vita – La consulenza filosofica come ricerca della saggezza, Apogeo, 2004, Milano, 13 euro) ė’ shumė i vėshtirė pėr njeriun e sotėm tė bėjė kėtė ecje drejt lirisė. E arsyeja ka tė shihet edhe te vonesa e shumė filosofie akademike drejt zhvillimit tė njė vizioni tė ri tė natyrės dhe tė rolit tė filosofisė e tė tė filosofuarit. Kjo filosofi e re ngė duhet tė jetė ‘pėr’ jetėn por ‘me’ jetėn: ngė duhet tė mi/erret me jetėn nga ana e jashtme por duhet tė jetė pleksur me jetėn. Kjo do tė thotė se tė filosofuarit ngė ė’ mė njė orvatje tė ndėrtohet njė shėmbėltyrė teorike por njė orvatje tė shprehet e tė ngitet (pėrkitet) mėnyra jonė konkrete e tė klėnit.

Duhet tė gjejmė mėnyrėn nė tė cilėn tė filosofuarit tė ketė rėndėsi pėr jetėn. Njė cikė si kur filosofia u le te Greqia e shekullit VI mė parė se Krishti, tue kėrkuar vizionin e botės e tė jetės nė tė cilėn tė kridhemi me koherencė (krh. P. Foresi, 2006). Sidokloftė, sot si sot, pėr njeriun nė vėshtirėsi, pėveē psikoterapisė dhe fevet Lahav mbėshtet dobģnė e tė posalindurit ‘konsultim filosofik’, njė lloj dialog-skomollisje ndėr njėi konsultuesi nė vėshtirėsi dhe njė konsulent filosof, objektivi i tė cilit ėshtė ai tė zglidhė probleme vetjake tė rrėfyera nga i pari nėpėrmes zgjerimit tė fushėpamjes sė parashtruar nga specialisti nė urtėsi.

Giovanni Lindo Ferretti (Reduce, Mondadori, nėnd/tor 2006, Milano, 13 euro), ish-kėngėtar i CCCP-Besnikė vijės, tė CSI e pra tė PGR, pėrkundra parashtron kthimin njėi vizioni tė jetės te bota e rikthyer te thjeshtėsia eksistenciale, tuė bėrė pameta tė njėjtėn udhė tė etrave e gjyshrave makar me ‘njė Mitsubishi L200’ pse ė’ njė mjet ēė i duhet.

Ai thotė:«Njė delmer ė’ poet te gjestet, te hapėsira e syvet, te tė soditurit dhrome. Kujdeset pėr kafshėt tue lėvizur hapa te hapesirat e zbrazėta. Pėrherė mėnjanė, pak mė atej, ose mė parė ose pas ndodhivet ēė bėjnė kronikė.

Rron me poesi. *Sedimenton kujtesė. Ripėrtyp mendime si kafshėt e tij barin…

Shkenca polli Teknikėn e nėnshtruame dhe skllave, pra besnike kėshilltare shėrbėtore njerėzimit. Nga del Teknologjia? E interesuar vetes, pėr t’u zgjeruar pa kufi. Indiferente ndaj shkencės aq sa njerėzimit…

Njeriut burrė e grua qėndron gjithė Perėndishmja ēė ia bėn tė futet tek e pėrditshmja. Qėndron  dija e lashtė ēė, e harruar, ė’ e shpėtuame.

Qėndron ‘fantaShkenca’ nė tė ardhme, kurorė liturgjie tė jetuar e hapėsirė siderale tė mendjes.

Qėndron fuqia e kurmit tė zėnė ngushtė.

Kjo makģna ngė di, ngė ka besė, tė ndėlgojė ngė munt.

Dilni pėrpara, kallogre e kallogjerė, familje nė mish e gjak dashurie.

Shejtra, poetė, heronj, lundėrtarė yjor. E reja mesjetė ėsht’e bėhet.

Ju nget juve nderja e barra t’e mbartni te pastajna.»

Shi dy nga mėnyrat e kapjes sė problemit tė tejkalimit tė krizės nė tė cilėn gjendet kushti njerėsor i ditėvet tona. Tė dy parashtrojnė rimarrjen pėr ekzistencėn njerėzore e pėrmasės sė tij thellėsie, urtėsie e shpirtėrorsie. Tė dy pėr tė pėrmbushur qėllimin e pėrbashkėt lypin se tė bėhet njė hap: njė hap pėrpara te konkretėsia e dijes ēė ė’ nė tė njėjtin qėrņ njė hap prapa drejt tjeshtėsisė sė njeriut.

Njė hap i domosdoshėm pėr rimarrjen e asaj fuqie e brendėshme pa tė cilėn njeriu nga ė’ nė gjendje tė marrė barrė pėr tė stėrmadhen sfidė e pashmangėshme ‘sakrificash-kufizimesh-pėrkoreje’ ēė i thonė ‘zhvillim-planetar-tė-mbėshtetshėm-pėr-brezat-e-ardhshėm’. E brezat e ardhshėm janė aty nė pritje tė ‘hyjnė kėmbė’, tė dalin nė fushė.

Premessa ad una ecologia sociale

Autodeterminazione personale

Paolo Borgia

E’ emergenza in Italia. Pił del 75% di chi ‘sfonda la porta del successo ha pił di 50 anni, circa il 18% č costituito da chi ha tra i 40 e i 50 anni e solo il 7% delle persone che contano non raggiunge i 40 anni. Se si considera poi quanto conta essere ‘figli di buona famiglia’ appare chiaro che al successo i comuni mortali non ci arrivano quasi mai.

Il merito, č evidente, oggi conta molto poco. Ma forse c’č anche una componente di fragilitą costituzionale di carattere, una scarsa capacitą all’autoderminazione della persona. Ogni persona, anche quando ha tutte le forze interiori richieste per la propria autodeterminazione, in genere non ha una sufficiente familiaritą con le sue risorse intellettuali per fare una valutazione adeguata di se stessa, delle proprie qualitą, delle proprie condizioni che vada oltre la formulazione di slogan abusati, linee di pensiero comuni e veloci ‘soluzioni’ superficiali.

Questa particolare realtą diventa trasparente, quando ci troviamo in difficoltą e abbiamo bisogno di aiuto. Ci accorgiamo in tali circostanze di non avere una visione abbastanza ampia chiara, una comprensione abbastanza ricca, non comprendiamo in tutta pienezza la profonditą delle questioni coinvolte e non notiamo l’esistenza di vie alternative per affrontarle. Ci manca tutto questo per essere in grado di formulare una visione del mondo profonda e nostra, in base a cui agire.

In una parola non sappiamo dare risposte significative a questioni importanti nel corso della nostra vita perché non abbiamo, noi tutti, la saggezza necessaria che discende da una visione personale del mondo. Saggezza peraltro impossibile da acquisire in un mondo in frenetica evoluzione. (Siamo diventati tutti disadattati!?)

Ci troviamo soli a combattere le nostre battaglie personali come dentro un ring un’arena in cui il panorama delle possibili idee sono le armi tra cui scegliere i mezzi per la soluzione dei nostri problemi, problemi spesso fondamentali concernenti la fondazione stessa della nostra visione del mondo: la nostra concezione della libertą, della moralitą, dell’autostima, delle relazioni interpersonali e in definitiva il senso della vita.

 Lo ‘starnazzģo’ circostante ci impedisce di percorrere il nostro cammino personale per raggiungere l’autocomprensione (il conoscere noi stessi) per crescere in saggezza, se, come credo, emozioni, sentimenti, credenze, speranze, fantasie e tutto il mio modo di vivere esprimono (anche se non esplicitamente) assunzioni o opinioni ideologiche sulla natura del mondo e della vita. Cioč, il mio modo di gestire la vita č costituito da risposte personali a questioni vitali basilari, come la natura dell’amore, il valore del lavoro o il senso della vita, che voglio scegliere liberamente per realizzarmi.

Ma per un’autentica autodeterminazione trascendente dovremo anche esplorare quei domini di saggezza  che si estendono assai oltre la vita attuale e dischiudere nuovi orizzonti di idee, concetti e significati e guardare al di lą, verso altre aree della vita.

Si tratta di percorrere un cammino, di cui l’uomo sente l’esigenza e di cui da sempre ha fatto esperienza. Basti pensare all’inquieto Ulisse e al suo viaggio fuori del suo mondo ristretto e pietrificato entro cui sa muoversi con abilitą ma in cui avverte un senso di prigionia vuota e senza senso.

Che farebbe oggi Ulisse catapultato nel nostro mondo scientifico e tecnologico? Andrebbe oltre le banalitą verso la pienezza interiore, la riflessione profonda, la ricchezza culturale o si lascerebbe irretire dalla fluiditą delle ‘sirene’ di oggi?

C’č oggi la possibilitą di una dimensione di spiritualitą e saggezza? Si puņ, dunque, reagire a questa post-modernitą esplorando i domini delle idee per crescere in saggezza?

Sono convinto che la risurrezione dell’uomo sia sempre possibile. E il primo passo č quello di uscire dal ristretto sé. Espandersi ed incontrare le realtą esterne alla persona e, se possibile, dopo lungo camminare, andare incontro al terreno dell’essere vero e proprio, con il fondamento della vita.

Sģ! Ma senza mettere lampadari o spot nella caverna (di Platone). Meglio sciogliere le catene effimere della gratificazione personale, della sicurezza, della comoditą o del guadagno materiale e aprirci agli orizzonti di significato onnicomprensivi che costituiscono la nostra realtą e uscire dalla caverna verso la luce del mondo.

Secondo Ran Lahav (Comprendere la vita – La consulenza filosofica come ricerca della saggezza, Apogeo, 2004, Milano, 13 euro) č molto difficile per l’uomo d’oggi compiere questo cammino verso la libertą. E la ragione va vista anche nel ritardo di molta filosofia accademica verso lo sviluppo di una nuova visione della natura e del ruolo della filosofia e del filosofare. Questa nuova filosofia non deve essere sulla vita ma con la vita: non deve occuparsi della vita dall’esterno ma deve essere intrecciata con la vita. Ciņ significa che filosofare non č pił un tentativo di costruire una immagine teorica ma un tentativo di esprimere e toccare il nostro concreto modo di essere.

Occorre trovare il modo in cui il filosofare abbia rilevanza per la vita. Un po’ come quando la filosofia sorse nella Grecia del VI secolo a.C., ricercando la visione del mondo e della vita in cui immergersi con coerenza(cfr. P. Foresi, 2006). In ogni caso, oggi, per l’uomo in difficoltą, oltre alla psicoterapia e alle religioni R. Lahav sostiene l’utilitą della neonata ‘consulenza filosofica’, una sorta di dialogo-confessione tra un consultante in difficoltą e un consulente filosofo, il cui obiettivo č quello di dirimere problemi personali esposti dal primo per mezzo dell’espansione del campo visivo proposto dallo specialista in saggezza.

Giovanni Lindo Ferretti (Reduce, Mondadori, novembre 2006, Milano, 13euro), ex-cantante dei CCCP-Fedeli alla linea, dei CSI e poi dei PGR, invece propone il ritorno ad una visione della vita nel mondo riportata alla semplicitą esistenziale, percorrendo la stessa strada di padri e nonni magari a bordo di ‘un Mitsubishi L200’ perché č un mezzo che serve.

Egli dice:«Un pastore č poeta nei gesti, nello spazio degli occhi, nel rimirar percorsi. Accudisce le bestie muovendo i passi negli spazi vuoti. Sempre scostato, un po’ pił in lą, o prima o dopo gli avvenimenti che fanno cronaca.

Vive di poesia. Sedimenta memoria. Rumina pensieri come sue bestie l’erba…

La Scienza ha partorito la Tecnica assoggettata e schiava, poi fida consigliera serva all’umanitą. Da dove salta fuori la Tecnologia? Interessata a se stessa, ad espandersi senza limite. Indifferente alla scienza quanto all’umanitą…

All’esser uomo e donna resta tutto il Divino che riesce a penetrare il quotidiano. Resta il sapere arcaico che, obliato, č salvo.

Resta la fantaScienza a venire, connubio di vissuta liturgia e spazio siderale della mente.

Resta il potere del corpo messo alle strette.

Questo la macchina non sa, non crede, intendere non puņ.

Fatevi avanti, monache e monaci, famiglie in carne e sangue d’amore.

Santi, poeti, eroi, navigatori astrali. La nuova etą di mezzo č gią in atto.

Tocca a voi l’onere e l’onore di traghettarla al poi.»

Ecco due fra gli approcci al problema del superamento della crisi in cui versa la condizione umana contemporanea. Entrambi propongono il recupero per l’esistenza umana della sua dimensione di profonditą, saggezza e spiritualitą. Entrambi per attuare il comune proposito chiedono che si faccia un passo: un passo avanti nella concretezza del sapere che č ad un tempo un passo indietro verso la semplicitą dell’essere uomo.

Un passo indispensabile per il recupero di quella forza interiore senza la quale l’uomo non č in grado di farsi carico con equilibrio della enorme inevitabile sfida di ‘sacrifici-limitazioni-temperanza’ che si chiama ‘sviluppo-planetario-sostenibile-per-le-future-generazioni’. E le future generazioni sono lģ in attesa di ‘mettere piede’, di scendere in campo.

priru / torna