ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėvet tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Ndėrhyrje kulturore / Interventi culturali
 

Tempo e nuvole

(Paolo Borgia)

Noi non preghiamo pił le nuvole, cioč l’aria(!?) di Socrate. E non poniamo con Empedocle “le radici di tutte le cose” nell’acqua, nell’aria, nella terra e nel fuoco, che non sono eternamente uguali e indistruttibili, come non lo sono le sfere iperuraniche dello Stagirita.

Per noi, perņ, acqua, aria, terra-vegetazione e sole sono nella loro essenza indispensabili per la sopravvivenza dell’uomo. Sģ! Immediati e diretti ma soprattutto in quanto sono elementi-fattori costitutivi (con altri minori) della macchina globale del tempo planetario. Un processo evolutivo ordinato fluttuante distributivo ormai noto, che nel suo complesso rende vivibile il pianeta Terra. Il “funzionamento” di questa macchina, pur non essendo mai completamente identico, si manifesta dove con semi-persistenza, dove con ricorrenza annuale puntuale -spazio-temporale- dei fenomeni atmosferici: il clima.

Da sempre, tempo e clima influenzano – condizionano – la vita e la storia dell’uomo. Basti pensare alla grande siccitą, durata tre secoli - dal ~2300 al ~2000 a.C.- su Mesopotamia e dintorni, e alla conseguente delocalizzazione millenaria e cruenta di masse umane.

Da qualche tempo e con sempre maggiore insistenza va diffondendosi la consapevolezza che l’uomo con le sue attivitą sia in grado di modificare e stravolgere la vita sull’intero nostro pianeta. E questo č possibile intaccando i complessi meccanismi che governano l’equilibrio della macchina globale del tempo planetario.

Per questa ragione conoscenze meteorologiche e stato dell’arte devono essere divulgati perchč la letteratura esistente - specie quella scolastica - č precedente al loro rapido sviluppo. L’impiego operativo di satelliti meteorologici e di sempre pił potenti centri di calcolo, l’incremento in volume e la maggiore rapiditą delle telecomunicazioni, insieme al processo permanente di razionalizzazione della cooperazione internazionale hanno generato una vera rivoluzione nell’approccio metodologico e  una conoscenza “diversa” da quella di appena cinquanta anni fa: legata pił a esiti fenomenici che a cause determinanti. Ad un tempo, non si puņ non auspicare che le attuali lacune di informazione dalle regioni povere del mondo e dalle distese oceaniche – oltre il 75% del globo – siano colmate grazie alla generositą dei Paesi ricchi e sviluppati che devono farsi carico delle risorse necessarie per l’espletamento del monitoraggio permanente dei dati mancanti all’elaborazione.

C’č, perņ un problema, che č quello di superare l’odierna frammentazione del sapere per condurlo verso l’orizzonte scientifico applicativo che concerne l’emergenza climatica. Ossia, l’acqua č osservata e studiata da oceanografi, l’aria da fisici dell’atmosfera, la terra-vegetazione da agronomi e forestali, il sole da astronomi, ecc. Ma se, p.es. il pesce spada perde le sue difese immunitarie o se scompare l’aragosta mediterranea (da 5hg) - e si mette a coltura quella canadese (da 1kg) - o se la flora tropicale spiazza la posidonia e nello stesso tempo la isoterma massima del mar ligure a luglio passa da 23°C agli attuali 32°C, allora si comprende che occorre un consapevole impegno interdisciplinare per venire a capo delle vere complesse cause dei problemi e approntare una loro tempestiva soluzione. Soluzione, decisa in modo libero e popolare, che deve seguire la divulgazione scientifica oggettiva e la costruzione d’un linguaggio comune minimo condiviso, prima che tecno-scienza e mercato possano appropriarsi, manipolare e tematizzare faziosamente il problema.

Se in generale tutto ciņ corrisponde a realtą, allora a maggior ragione e con pił forza occorre considerare tutti i cosiddetti “beni di nessuno”, come aria e acqua. Ed ecco che c’č in atto una lenta metamorfosi culturale che cerca di trasferire questi beni da una sfera esterna all’uomo, “di nessuno” appunto, ad una interna, “la nostra casa” e “di tutti”.

Pił in generale solo il valore universale della comunicazione puņ contrastare con efficacia la circolaritą del processo regressivo imperante sulla societą (planetaria): la paura.  La societą vive nel rischio, perciņ puņ sistematicamente diventare la societą della paura e quindi, in pratica, diventare una non-societą. Questo obiettivo di contrasto ormai coinvolge l’umanitą su scala planetaria ed esprime una semplice prospettiva nella quale possa essere la comunicazione e non la paura a diventare volontą generale (cf. N. Luhmann, 1984/it.1990).

Paolo Borgia

Mot dhe re

(Paolo Borgia)

Na/e ngė lutim as parkalesim mė retė, domethėnė ajrin(!?) e Sokratit. E “rre/ėnjėt e gjithė gjėravet”  ngė i vendosim me Empedoklin te ujėt, te ajri, te bota e te zjarri, ēė ngė janė pėrjetėsisht tė barabarta dhe tė pashkatėrrueshme, ashtu si nge janė tė tilla sferat sipėrqiellore tė Stagiritit.

Por pėr ne ujė, ajėr, botė-bimėsģ e diell janė tek e tyria klėnėsģ tė domosdoshme pėr mbijetesėn e njeriut. Ėj! Drejtpėrdrejt por kryesisht sepse janė elementet-faktorėt pėrbėrėse (me tjera dytėsore) tė makinės globale tė motit planetar. Njė proces evolutiv i rregullt lėkundės pėrndarės n/tanimė’ i njohur, ēė bėn planetin Tokė gjithsej njė vend ku mė/unt tė rrohet. “Funksionimi” i kėsaj makine, megjithėse ngė ė’ kurrė tėrėsej i njėjtė, duket ku me gjyms/smė-pandryshueshmėrģ, ku me pėrsėritje tė pėrvitshme tė pėrpiktė -qėro-hapėsinore- tė dukurivet atmosferike: klima.

Ēė nga kryet tė herės, moti e klima ndikojnė -kushtėzojnė- jetėn dhe historinė e njeriut. Mjafton tė mendohet po(=vetėm) thatėsirėn e madhe, ēė ndurisi(=duroi) tre shekuj -nga ~2300 njera ~2000 mps.K.- mbi Mesopotaminė e rrethe, dhe delokalizimin konsekuent mijėvjeēar dhe gjakderdhės tė masave njerėzore.

Ka ca herė e me ngulm rritės, ēė vete tue u pėrhapur vetėdija se njeriu me veprimtaritė e tij tė jetė nė gjendje tė i bėjė ndryshime e tė shtrėmbojė(=shtrembėrojė) jetėn mbi tėrė planetin tė/onė.E kjo ė’ e mė/undshme tue gėrvishtur mekanizmat kompleksė ēė qeverisin harmoninė e pėrpjesėtimevet tė makinės globale tė motit planetar.

Pėr kėtė arsye, njohje meteorologjike dhe gjė/endje e artės/it duhet tė jenė pėrhapur sepse letėrsia ēė gjėndet -mbi tė gjitha ajo s/shkollore- qėndroi prapa zhvillimit tė shpejtė tė tyre. Pėrdorimi operativ i satelitėve artificiale e tė qendrave pėrpunimi gjithnjė e mė shumė tė fuqishėm, shtimi nė vėllim dhe shpejtėsia mė e madhe e telekomunikacionevet, bashkė me tė pėrhershmin proces racionalizimi tė kooperimit ndėrkombėtar kanė *gjinuar(=lerė) njė revolucion tė vėrtetė te afrimi metodologjik e njė njohje “tė ndryshme” nga ajo ēė kihej po 50 vjet mė parė: lidhur mė shumė me dalje fenomenike se me shkaqe pėrcaktuese. Nė tė njėjtin qėrņ ngė mėn’tė mos urohet se tė sotmet zbrazėtģ informimi nga trevat e varfra tė botės e nga hapėsirat oqeanike - mė shumė se 75% tė globit- tė jenė mbushur nė sajė tė bujarģsė sė Vendevet tė qosme e tė zhvilluame ēė duhet tė ngla(/ngar)kohen me burimet tė duhura pėr pėrmbushjen e rilevimevet tė pėrhershme tė tė dhėnavet ēė i lypsen pėrpunimit.

Por ka njė problem, ēė ėshtė ai tė shkohet mbatanė copėtimit tė sotėm tė dijturģsė pėr t’e ēuar drejt horizontit shkencor zbatues ēė i pėrket emerxhencės klimatike. Ose, ujėt ė’ vrojtuar e studiuar nga oqeanografė, ajri nga fizikanė tė atmosferės, dheu-bimėsģa nga agronomė dhe pylltarė, dielli nga astronņmė, etj. Por, p.sh., nėse peshkut-shpatė i bien vetėmbrojtjet imunitare o nėse aragosta mesdhetare (e 5 hg) zhduket -dhe vė/ihet nė rritje ajo kanadčze (e 1kg)- apo nėse flora tropikale zėvendėson posidonjen e nė tė njėjtin qėrņ izoterma mė e madhe e detit ligurian nė korrik shkon nga 23°C ngjera te tė sotmit 32°C, ahierna ndėlgohet se i duhet njė zotim ndėrdisiplinor tė vetėdijshėm  pėr tė zglidhur lėmshin e shkaqevet komplekse tė vėrteta tė problemevet dhe pėr tė pėrgatitur njė zgledhje tė tyre te qėrņi i duhur. Zgledhje, vendosur lirisht nga llauzi, ēė duhet tė vijė pas pėrhapjes shkencore objektive dhe pas ndėrtimit tė njėi gluhe tė rendomtė minimale tė pėrbashkėt, mė para se tekno-shkenca dhe tregu mėn’tė pėrvetėsohen, tė pėrziejnė dhe tė tematizojnė problemin me anėsģ.

Nėse nė pėrgjithėsi gjithė kjo i pėrgjigjet realitetit, ahierna aqė mė shumė e me mė forcė duhet tė ruhen si margaritare gjithė tė ashtuquajturat “tė mira tė mosnjeriu”, si ajri e ujėt. E shi se dal’e dalė ėsht’e bėhet njė metamorfozė kulturore ēė kėrkon tė bartė kėto tė mira nga sfera e jashtme tė njeriut, shi “tė mosnjerģu”, drejt asaj sė brė/endshme, “sh(tė)pia jonė” dhe “tė gjithėve”.

Mė nė pėrgjithėsi po vlera universale e komunikimit mėnt tė kundėrshtojė me fuqi qarkėllorsģnė e procesit prapavajtės ēė mbizotėron mbi shoqėrinė (planetare): dreja(=druajtja). Shoqėria rron te rreziku, prandaj sistematikisht mėnt tė bėhet shoqėria e dresė dhe pastaj, nė praktikė, mėnt tė bėhet njė mos-shoqėri. Ky objektiv kundėrshtimi nanimė *bashkėbart(=tėrheq me vet) njerėzimin nė shkallė planetare dhe shpreh njė perspektivė tė thjeshtė nė tė cilėn mėnt tė jetė komunikimi e jo dreja tė bėhet vullimi(=vullneti) i pėrgjithshėm (krh. N. Luhmann, 1984, it. 1990).

Paolo Borgia

priru / torna