ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėvet tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Ndėrhyrje kulturore / Interventi culturali
 

Evropa ndėr njėjtėsi dhe trashėgim

Paolo Borgia

Ish 13 maji 2004, kur 77 vjeē Joseph Ratzinger, ahierna Kardinal, nė pritje tė mėnt tė gėzojė nė funt me shėndet njė pleqėri e qetė nė mes libreve dhe muzike, mirrjė pjesė me njė fjalim te biblioteka e Senatit tė Republikės Italiane, tue zhvilluar mendimin e tij vetjak pėr temėn: “Evropa. themelet tė saj shpirtėrore dje, sot e nesėr”.

Njė dokument i lehtė nė tė cilin oratori, tue nisur nga pyetja pėr ēė farė gjė tė jetė hollė-hollė Evropa, thekson si vetėm anėsisht ajo tė jetė njė kuptim gjeografik por mė mirė njė realitet kulturor dhe historik. Nė mes tė shumė shqyrtimevet, tė gjitha tė pėrpikta dhe tė shijshme, gjejmė edhe se “nė 1453 Kostandinopojė kle marrė nga Turqit. O. Hiltbrunner komenton kėtė ndodhģ nė mėnyrė lakonike: «tė sprasmit (…) tė ditur emigruan drejt Italisė dhe transmetuan humanistėvet tė Rinashimento-t njohjen e tekstevet origjinale greke»”.

Trajtesa e temės ė’ qendėrzuar mbi themelimin-kushtetimin-ndėrtimin historik e idesė evropiane.

Shqyrtimi nis nga 1. t’u gdhirit tė evropės nga Erodoto ngjera te tė dalit tė diatribės pėr “dualitetin e pushtetit: perandor e papė”.

Vazhdon me 2. kthesa drejt epokės moderne nga skizma Lindje-Perėndim ngjera te ndarja ndėr “tė krishterė e laikė” ku pra “nanģ pėrfundimisht kombet, Shtetet (…) u bėnė tė njėjtėsueshme si tė tilla pėr hir tė formimit tė qarkeve gjuhėsore njėsishme” tue marrė “njė rang ēė mė parė atyre ngė i ngisjė kėshtu shumė”. 

Te 3. universalizimi i kulturės evropiane dhe kriza e saj sqyrton “edhe njė proces tė mėtejshėm me tė cilin historia e shekujvet tė sprasėm kalon qartė te njė botė e re” nė tė cilėn “te shumė gjėra socializmi demokratik ish dhe ė’ afėr doktrinės shoqėrore katolike, pėrherė ai ka marrė njė pjesė tė madhe te formimi e njė vetėdije shoqėrore” por edhe nė tė cilėn “sistemet komuniste janė mbytur… pėr tė rremin dogmatizėm ekonomik… pėr pėrbuzjen e tyre pėr tė drejtat njerėzore, pėr tė tyren vartėsi tė moralit nevojavet tė sistemit dhe premtimevet tė saj pėr tė ardhmen” (…) ku “katastrofa vėrtet e vėrtetė ēė ato lanė prapa krahėvet tė tyre ngė i pėrket natyrės ekonomike; ajo pėrbėhet e qėndron te tharja e frymavet, te shkatėrrimi moral”.

Te 4. nė ēė pikė jemi sot? nė funt, del te pyetja dramatike nėse sot “ka njė njėjtėsi tė Evropės, ēė tė ketė njė tė ardhme e pėr tė cilėn munt tė angazhohemi me gjithė ne vetė”.

Nė vetėdijen e rolit tė tij si kardinal, tue pasur fjalėn pėr tė ardhmen Konstitutė evropiane (nė kohėt e fjalimit), kufizohet “tė tregojė elementet themeluese ēė (…) ngė dojė tė lypseshin”.

 “Njė tė parė element ė’ ‘pakushtėzuarsia’ me tė cilėn dinjiteti njerėzor dhe tė drejtat njerėzore duhen tė jenė paraqitur si vlera ēė paraprijnė cilindo juridiksion shtetor” (…) sintetikisht “caktimi me shkrim tė vlerės dhe tė dinjitetit tė njeriut, lirie, barazie e solidarėsie me deklaratat themelore tė demokracisė dhe tė shtetit tė sė drejtės, ngatėrron njė shėmbėlltyrė tė njeriut, njė zgledhje morale dhe njė ide tė sė drejtės hiē fare tė natyrshme, por ēė janė de fakto faktorė themelor njėjtėsie tė Evropės, (…) ēė sigurisht mėnt tė jenė mbrojtur vetėm nėse pėrbėhet pėrherė pėrsėri njė pėrkatėse ndėrgjegje morale”.

“Njė tė dytė pikė ēė cilėson njėjtėsinė evropiane ė’ martesa dhe familja. Martesa monogamike, si strukturė tė marrėdhėnjes ndėr burrė e grua nė tė njėjtin qėrņ si qelizė nė formimin e bashkėsisė shtetore (…) ka dhėnė Evropės fixhėn e saj e veēantė dhe tė veēantėn njerėzģ tė saj…”. Kurse pėrkundra pėr sa i pėrket “bashkėjetesės burrė e grua (…) tė *rrijturit bashkė tė tyre” ēė “ndahet gjithnjė e mė shumė nga format juridike” e “lidhja homoseksuale (…) parė gjithnjė e mė shumė si tė tė njėjtit rang tė martėsės” dėftojnė “ njė davaritje tė shėmbėlltyrės sė njeriut, pasojat e tė cilės mėnt tė jenė vetėm tė rėnda tė rėnda”.

Tek “e sprasmja pikė (…) ēėshtja fetare” (…) Vėhet nė dukje vetėm njė pikėpamje themelore pėr tė gjitha kulturat: respektin ndaj asaj ēė pėr tjetrin ė’ shenjt, e veēanėrisht repektin pėr shenjtin nė kuptim mė tė lartė, pėr Perėndinė, gjė ēė ė’ lejuar tė besohet t’e gjejmė edhe tek ai ēė ngė ka ndėr mend tė ketė besė te Perėndia” (…)

“Pėr kulturat tė botės profaniteti ēė ka vatur e u pėrbėrė nė Perėndim ėshtė ndonjė gjė thellė tė huaj. Ato janė tė bindura se njė botė pa Perėndģ ngė ka tė ardhme”. Kihet “pėrshtypjen (…) se nanģ tė jetė arritur hera e sistemevet vlerash tė tjerave bota, tė Amerikės parakolombiane, tė islamit (…) “rilindja” e tė cilavet “ngė ė’ lidhur vetėm me pasurinė materiale e re, por ė’ edhe ushqyer nga vetėdija se islami ė’ nė gjėndje tė japė njė bazė shpirtėrore tė aftė pėr jetėn e popujvet” (…)

“Atje ku perkundra bėhet fjalė pėr Krishtin e pėr atė ēė ė’ shenjt pėr tė krishterėt,” kihet dre pėr “(…) lirin opinioni (…) si e mirė mė e lartė, tė kufizohet tė cilėn dojė tė ish njė tė kėrcėnuar apo majde njė tė prishur tolerancėn dhe lirin nė pėrgjithėsģ. Por liria opinioni gjen kufirin e saj nė kėtė: se ajo ngė mėnt tė prishė nderin dhe dinjitetin e tjetrit; ajo ngė ė’ lirģ tė gėnjejė apo tė prishė tė drejtat njerėzore”.

“Ka kėtu njė mėrģ tė vetes te Perėndimi ēė ė’ i pakuptueshėm e ēė mėnt tė shqyrtohet vetėm si ndonjė gjė patologjike; Perėndimi provon nė mėnyrė tė lavdėrueshme tė hapet plot me mirėkuptim vleravet tė jashtme, por ngė dashuron mė veten; tė historisė e tij sheh tanimė vetėm atė ēė ė’ e dėnueshme dhe shkatėrruese, kurse ngė ė’ mė nė gjėndje tė pėrciptojė atė ēė ėshtė e madhe dhe e pastėr”.

Evropa, vėrtet te kjo orė e mė tė madhit sukses duket  u bėrė e mbrazėt nga abrėndaz (…) Ka njė tė pakuptueshėm mungim ėnde pėr tė ardhmen. Bijt, ēė janė e ardhmja, janė parė si njė kėrcėnim pėr tė nanishmen; ata na marrin ndonjė gjė tė jetės tėnė, kėshtu mendohet”. 

“Evropės, pėr tė mbijetuar, i lypset  njė i ri – sikurisht kritik dhe kryeulur – pranim  tė vetes, nėse ajo do vėrtet tė mbijetojė”.

“Shumėkulturaliteti (…) ėshtė hėr’e herė mbi tė gjitha lėnie dhe mohim tė asaj, ēė ė’vėrtet, jikje nga gjėrat tė veta (…) por (…) ngė mėnt tė qėndrojė pa kostante tė pėrbashkėta, pa pika orientimi tue nisur nga vlerat tė veta (…) pa respekt pėr atė ēė ėshtė shenjt. Tė asaj bėn pjesė tė pėrmbushurit elementet tė shenjtė tė tjetrit me respekt, por kėtė mėnt t’e bėjmė nėse shenjti, Perėndia, ngė ė’ i huaj nesh vetė. Sigurisht, mėnt dhe duhet t’e mėsojmė nga ajo ēė  ė’ shenjt pėr tė tjerėt, por vėrtet pėrpara tjerėvet e pėr tjerėt ė’ detyrė jonė tė ushqejmė nė ne vetė respektin pėrpara asaj ēė ė’ shenjt dhe tė dėftojmė fixhėn e Perėndisė i treguar”, Krishti.

“Nėse ngė bėjmė kėtė, jo vetėm  mohojmė njėjtėsinė e Evropės, por edhe fikemi edhe njėi shėrbimi tjerėvet ēė ata kanė tė drejt tė kenė”. Shi pse Evropa duhet tė kėrkojė “pėrsėri nė mėnyrė tė vetėdijshme frymėn e saj”. Sepse “fati i njėi shoqėrie varet pėrherė nga pakica krijuese. Tė krishterėt besimtarė duhej tė konceptojnė veten si njė pakicė krijuese tė tillė e tė ndihmojnė Evropėn pėr t’u rifituar pėrsėri mė tė mirėt tė trashėgimit tė saj e pėr tė klėnė kėshtu nė shėrbim tė tėrė njerėzimit”.

Kėshtu pėrfundojė ekspozitėn e tij Joseph Kard. Ratzinger.

Pas njėi viti me tė madhe mahnitje tė tij ish zgledhur Kryetar tė Klishės Katolike. Mirrjė emrin Benedikt XVI, si shenjtori mbrojtės i Evropės, pėr tė shprehur ēė nga emri kuptimin veprues-programatik tė pontifikatit tė tij, ēė plotėsojė tre muaj mė vonė me pohimin se krishtėrimi ngė ė’ “njė supė e ngrohur” as vendi te ku tė kėrkohen “pėrfitime”.

Logjika dhe paarsyeshmja

Shoqėrorsia dhe njerėzimi

Ekonomia dhe lumturia

L’Europa tra identitą ed ereditą

Paolo Borgia

Era il 13 maggio 2004, quando a 77 anni Joseph Ratzinger, Cardinale, allora, e in attesa di potersi finalmente godere in salute una vecchiaia serena tra libri e musica, interveniva presso la biblioteca del Senato della Repubblica Italiana, sviluppando il suo pensiero personale sul tema: “europa. i suoi fondamenti spirituali ieri, oggi e domani”.

Un agile e prezioso documento in cui l’oratore, partendo dalla domanda su cosa sia propriamente l’Europa, sottolinea come solo marginalmente essa sia un concetto geografico ma piuttosto una realtą culturale e storica. Tra le tante considerazioni, tutte rigorose e ghiotte, troviamo anche che “nel 1453 Costantinopoli venne conquistata dai Turchi. O. Hiltbrunner commenta questo evento in maniera laconica: «gli ultimi (…) dotti emigrarono (…) verso l’Italia e trasmisero agli umanisti del Rinascimento la conoscenza dei testi originali greci»”.

La trattazione del tema č incentrata sulla fondazione-costituzione-costruzione storica dell’idea europea.

Procede da 1. Il sorgere dell’europa a partire da Erodoto fino al sorgere della diatriba sulla “dualitą di potestą: imperatore e papa”.

Segue con 2. La svolta verso l’epoca moderna dallo scisma Est-Ovest alla frattura tra “cristiani e laici” dove poi “ora definitivamente le nazioni, gli Stati (…) sono diventati identificabili come tali in virtł della formazione di ambiti linguistici unitari” ottenendo “un rango che ad essi in precedenza non spettava cosģ tanto”.

In 3. L’universalizzazione della cultura europea e la sua crisi considera “ancora un ulteriore processo con cui la storia degli ultimi secoli trapassa chiaramente in un mondo nuovo”, in cui “in molte cose il socialismo democratico era ed č vicino alla dottrina sociale cattolica, in ogni caso esso ha considerevolmente contribuito alla formazione di una coscienza sociale” ma anche in cui “i sistemi comunisti sono naufragati… per il loro falso dogmatismo economico… per il loro disprezzo dei diritti umani, per la loro subordinazione della morale alle esigenze del sistema e alle sue promesse di futuro” (…) dove “la vera e propria catastrofe che essi hanno lasciato alle loro spalle non č di natura economica; essa consiste nell’inaridimento delle anime, nella distruzione della coscienza morale”.

In 4. A che punto siamo oggi? in ultimo, sfocia nel drammatico interrogativo se oggi “c’č  un’identitą dell’Europa, che abbia un futuro e per la quale possiamo impegnarci con tutti noi stessi”.

Nella consapevolezza del suo ruolo cardinalizio, riferendosi alla futura Costituzione europea (all’epoca della allocuzione), si limita ad “indicare gli elementi fondanti, che  (…) non dovrebbero mancare”.

“Un primo elemento č ‘l’incondizionatezza’ con cui la dignitą umana e i diritti umani devono essere presentati come valori che precedono qualsiasi giurisdizione statale” (…) in sintesi: “la fissazione per iscritto del valore e della dignitą dell’uomo, di libertą, eguaglianza e solidarietą con le affermazioni di fondo della democrazia e dello stato di diritto, implica un’immagine dell’uomo, un’opzione morale e un idea di diritto niente affatto ovvie, ma che sono di fatto fondamentali fattori di identitą dell’Europa, (…) che certamente possono essere difesi solamente se si forma sempre nuovamente una corrispondente coscienza morale”.

“Un secondo punto che qualifica l’identitą europea č il matrimonio e la famiglia. Il matrimonio monogamico, come struttura della relazione tra uomo e donna e al tempo stesso come cellula nella formazione della comunitą statale (…) ha dato all’Europa il suo volto particolare e la sua particolare umanitą…”. Mentre invece per quanto attiene “la convivenza di uomo e donna (…) il loro stare assieme” che “si distacca sempre pił da forme giuridiche” e “l’unione omosessuale (…) vista sempre pił come dello stesso rango del matrimonio” mostrano “una dissoluzione dell’immagine dell’uomo, le cui conseguenze possono solo essere estremamente gravi”.

Nell’“ultimo punto (…) la questione religiosa” (…) si mette “in rilievo solo un aspetto fondamentale per tutte le culture: il rispetto nei confronti di ciņ che per l’altro č sacro, e particolarmente il rispetto per il sacro nel senso pił alto, per Dio, cosa che č lecito supporre di trovare anche in colui che non č disposto a credere in Dio” (…)

“Per le culture del mondo la profanitą che si č andata formando in Occidente č qualcosa di profondamente estraneo. Esse sono convinte che un mondo senza Dio non ha futuro”. Si ha “l’impressione (…) che adesso sia giunta l’ora dei sistemi di valori di altri mondi, dell’America precolombiana, dell’islam” (…) la cui “rinascita non č solo collegata con la nuova ricchezza materiale dei paesi islamici, bensģ č anche alimentata dalla consapevolezza che l’islam č in grado di offrire una base spirituale valida per la vita dei popoli” (…)

“Laddove invece si tratta di Cristo e di ciņ che č sacro per i cristiani,” si teme per “(...) la libertą di opinione (…) come bene supremo, limitare il quale sarebbe un minacciare o addirittura distruggere la tolleranza e la libertą in generale. La libertą di opinione trova perņ il suo limite in questo: che essa non puņ distruggere l’onore e la dignitą dell’altro; essa non č libertą di mentire o di distruggere i diritti umani”.

“C’č qui un odio di sé dell’Occidente che č strano e che si puņ considerare solo come qualcosa di patologico; l’Occidente tenta in maniera lodevole di aprirsi pieno di comprensione a valori esterni; ma non ama pił se stesso; della sua storia vede oramai soltanto ciņ che č deprecabile e distruttivo, mentre non č pił in grado di percepire ciņ che č grande e puro”.

“L’Europa, proprio in questa ora del suo massimo successo sembra diventata vuota dall’interno (…) C’č una strana mancanza di voglia di futuro. I figli, che sono il futuro, vengono visti come una minaccia per il presente; essi ci portano via qualcosa della nostra vita, cosģ si pensa”.

“L’Europa, per sopravvivere, ha bisogno di una nuova – certamente critica e umile – accettazione di se stessa, se essa vuole davvero sopravvivere”.

“La multiculturalitą (…) č talvolta soprattutto abbandono e rinnegamento di ciņ, che č proprio, fuga dalle cose proprie (…) ma (…) non puņ sussistere senza costanti in comune, senza punti di orientamento a partire dai valori propri (…) senza rispetto di ciņ che č sacro. Di essa fa parte l’andare incontro con rispetto agli elementi sacri dell’altro, ma questo lo possiamo fare se il sacro, Dio, non  č estraneo a noi stessi. Certo, noi possiamo e dobbiamo imparare da ciņ che č sacro per gli altri, ma proprio davanti agli altri e per gli altri č nostro dovere nutrire in noi stessi il rispetto davanti a ciņ che č sacro e mostrare il volto di Dio rivelato”, il Cristo.

“Se non facciamo questo, non solo rinneghiamo l’identitą dell’Europa, bensģ veniamo meno anche ad un servizio agli altri che essi hanno diritto di avere”. Ecco perché l’Europa deve cercare “nuovamente in maniera cosciente la sua anima”. In quanto “il destino di una societą dipende sempre da minoranze creative. I cristiani credenti dovrebbero concepire se stessi come una tale minoranza creativa e contribuire a che l’Europa riacquisti nuovamente il meglio della sua ereditą e sia cosģ a servizio dell’intera umanitą”.

Cosģ concludeva la sua esposizione Joseph Card. Ratzinger.

Un anno dopo con suo grande stupore veniva eletto Capo della Chiesa Cattolica. Assumeva il nome di Benedetto XVI, come il patrono d’Europa, a significare gią nel nome il concetto operativo-programmatico del suo pontificato, che completava tre mesi dopo con l’affermazione che il cristianesimo non č “una minestra riscaldata” né il luogo dove cercare “profitti”.

La logica e l’irrazionale

La socialitą e l’umanitą  

L’economia e la felicitą

priru / torna