ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėvet tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Ndėrhyrje kulturore / Interventi culturali
 

POR  TI THUAJ PO NJĖ FJALĖ… / MA TU DĢ UNA SOLA PAROLA… (PAOLO BORGIA)

 

Por  ti thuaj po njė fjalė…

Edhe bijtė e ēiftevet ēė ndahen rrojnė me vuajtje tė menjėhershmin ndryshim jetėsor tė tyre. E shpeshherė palumturia e tyre i bart brė/enda njėi vetėveēimi tė errėt e tė pėrunjėm (pėrulur). Por njė vetmģ e njė pesimizėm nga tė cilėt ata mėnt tė dalin nėse ndonjerģ di tė dhurohet (jetė gati) atyre vėllazėrisht, nėse di tė japė, tė thotė njė fjalė tė mirė. Ėj! Tė dish si t’i ngasėsh shpirtin, ose si tė pėrdorėsh veglat ēė prekin lehtė tele/at e zėmrės, ēė mė parė se porositė specifike, vendosur nga protokollet. Ashtł si njė jatrua (mjek) ēė ulet te zgripi i shtratit tė njėi tė sėmuri tė rėndė e tue folur tė njėjtėn gluhė, bėhet njėsh me tė mjerin.

Kam besė se pikėnisja rri te natyra e njeriut nė tė pėrhershmin kėrkim pėrfilljeje-solidariteti nga ja/etri (tjetri), gjė pėr tė cilėn ai ‘unj/l kryet’ e kėrkon tek jatri njė vėrtetim pėr udhėn e pėrbashkėt: jeta. Njeriu do tė rrojė e jik (ikėn) nga vdekja, nga vetmia e saj.

Ka, ndoshta, njė njeri ēė ngė ndien lypsen t’i pėrkasė tjetrit, botės? E nė tė njėjtin qėrņ tė jetė pėrfillur pak mė shume se mosgjė? Ngė ėshtė edhe kjo ēė shtyn ēdonjerģ tė ‘llorosė’ (pėrqafojė) atė ndaj tė cilės ėshtė ‘tėrhequr’? Tėrheqja ndėr burrė e grua ēė *gjinon bij, prodhon me qėroin edhe njė dhuratim njeri me tjetrin (nje/ėri-tjetri) ēė themelon klėnėsģnė e zotimit ndaj familjes-sh(tė)pisė. Vetja pėrhapet: tė menduarit dhe tė bėrit, tė vogėl dhe tė math merr njė dinjitet ēė i pėrgje/igjet ndėrgjegjes. Tė duhurit mėnt tė japė gėzim, tė bėn kryelartė e hereherė bėn tė lehet dashuria, nėse ė’ e fshehtė. Por edhe kur kjo ndjenjė lypset nė njė ēift tė themeluam, pengu ēė mė parė ėshtė ndėlguar si i pėrjetshėm: vetja e pėrhapur ngė mėnt tė (l)joset pa rrezikuar plagosjen e vetes.

Sot tė rruarit (rrojturit) tė materializuar pa magjepsje duket se mėnt tė rrijė pa kėtė she(n)jtėrģ. Roli riprodhues i plotė, zbrazur nga dinjiteti i tij, mėshon. Partnerėt shpesh llafosen pa u marrė vesh e delegojnė tjerėve funksionin e atit-ėmės. Kėshtu bijtė, pa prindėr pa e dijtur, hjidhen jashta familjes, prirė nga instinkti por pa njėfarė pėrvoje pėr t’i bėrė ballė jetės, pa dij/itur tė ndajnė atė ēė mėnt tė zglidhet nga atė ēė ngė mėnt tė zglidhet, gjė ēė kam besė se rri te themeli e ēdo parimi edukativ. Njė prijės ēė ėshtė edhe krahasim dialelektik, hereherė i ashpėr, por nėse ka njė respekt njeri me tjetrin ai prijės bėhet zakon i kėrkuam e ēė qėndron gjallė edhe njė herė ēė gjithė u rritėn, pėrpara nė vjeētė.

Kur njė familje shkatė/arrohet pėr ēiftin ėshtė njė zbjerrje, pėr bijtė njė traumė. Trauma ngė rri te dėshtimi i mosnjeriu – gjėrat ndodhen e mjaft kaq – ftohen gjakrat. Trauma rri te kėputja nga harmonģa organike. Je mėsuar tė shohėsh sė/endet, tė njohėsh vetat, tė dish se jetojnė… Pra ndodhet shqerra (shqyerja), zgjimi tek e tmeruashmja (tmerrshmja) mosgjė. *Pėrciptimi (perceptimi) i njėi tė klėni tė zbrazėt pa ndėlgim ėshtė fakti i padurueshėm, ēė lyp kot njė vendosje tė re pėr ekzistencėn, njė rimodulim tė marrėdhėnievet me tė tjerėt. Duhet tė veē/tsh pa u kthyer prapa por pa dijtur ku. Pėrse duhet tė jetosh pa njė drejtėrim (pėrligjje)… tė tė mirit, tė tė bukurit? Pa pasur njė pėrkatėsģ; si? Ku? Nga kush tė marrėsh kėnaqėsģ pėr lypsen e pėrfilljes?

E ėma dhe i ati veē e veē, nė rastin mė tė mirė, bėhen n’katėrsh pėr tė dhėnė vazhdim marrėdhėnies se mėparshme me bijtė por atmosfera ngė ė’ mė si ajo mė parė. Gjė/endja, ēė erdh’e u krijua, *gjinon njė hjč mbi kthielltėsinė, njė pengese te lidhja e re. Siguria besimplotė lė rrugėn e sprapsjes sė pasigurt, edhe mė tė ndier kur duhet tė ndash njė prind bashkė me partnerin e tij tė ri. 

Pėr ēdo moshė (vėrsė), surrogate dashurie tė ndryshme dhurohen bijvet tue kėrkuar tė lehtėsohet tė pangush(ė)llueshmen zbrazėtģ malli ‘dhėnės’. Shmangia e ēdo lloji ė’ pėrherė gati tė hjidhet nė masė jashtėzakonisht tė sipėrme se te tė tjerėt tė rinj.

Shģ ahierna se zė fill kalvari bėrė nga sociologė, psikologė, nga i treti-sektor o makar nga vullnetarė tė rėndomtė laikė apo tė shuguruar Perėndisė dhe tė afėrmit – ndonjėherė nga ndonjė ungėl (ungj) o mik o gjitņn me vullim – ēė  bėhen tė lirė e gati pėr komunikimin. Ēdonjé/ėri mbartės e tė vėrtetės sė vet ngushėlluese, ēdonjéri i bindur tė jetė faktor i tė mirės (mirėbėrės). Dhe tė gjithė anėtarė tė asaj tė njėjte bote ēė u gorromis mbi tė riun, viktimė flijore tė atij krimi ēė ai mban tė ketė vuajtur me ndarjen e prindėr(a)vet.

Kam besė, se tė jetė mė pjellor tė flitet si tė-klėnė-tė-pafuqishėm njėlloj me tė riun ēė vuan por tek i njėjti qėrņ ēė kėrkon tė mundė kushtin e vet me njė optimizėm tė arsyeshėm dhe tė pėrunjėm, ai i tė menduarit dhe tė bėrit tė vegjij (vegjėl) pėr tė rritur pastajna qėllime dhe veprime, pėr tė kėrkuar tė ji/epet njė ndėlgim gjellės (jetės). Tė vehet nga lypsja e pėrditshme ndaj njėi vizioni tė vetes si pjesė e botės -  me ndėlguar me dashuruar me vepruar -: ēė kėshtu jipet ndėlgim gjellės sė vet.

Rraptima shurduese e shoqėrisė ngė ia bėn tė pėshtrojė tė tepėrtėn qetmģ (qetėsģ) tė mosgjėsė. Atė mosgjė tė qetėm ēė nanimė’ ėsht’e na bėn tė zbierim (bjerrim) dishirimi i ‘ndiemjes artistike’ me tė cilėn duhet tė rrojmė gjellėn. Ē’ėshtė njė tė rruar si te njė film heroik-patetik, bėrė me shėmbėlltyra (imazhe), fjalė, fixhė (fytyra) e muzikė – shtylla e zėrit tė jetės. Te gėzimi, te puna, te mėrzia, te melankolia, te vuajtja, te dhė/embja, te ang/kthi, te vdekja… Pse nge kėndojmė mė?

Dalim! Ngrė/ihemi pak mbi botėn dhe vė/ihemi nė vrojtim dhe nė gjegje (dėgjim)! Kėrkojmė brėnda nesh ‘pņiesi-nė potenciale’! Mė mirė nėse e kėrkojmė edhe, e ndoshta kryesisht, te mosgjėja, te kalimtaria, te ēasti ēė jep ndėlgim-domethėnie. Nėse jemi gati tė paguajmė njė ēmim pėr tė rruar ‘bukurinė’: ajo ‘e 50€’ pėr tė gjegjur grupin ‘Police’ te stadiumi ‘Delle Alpi’ nė Tyrin dhe ajo me hyrje ‘tė papaguar’ nė Loret me Papėn e me ajkėn e autorėvet kėngėtarė.

Shi. Kėtė kam besė se duhet tė di tė bej si njė ‘shumė tė dashur ungėl’ tė besuar-rrėfyes me njė ‘shumė tė dashur ēun/ēupė’: tė dy tė pafuqishėm.

Ēė tė jem nė gjendje tė pikoj ndonjė filiz empatģe, tė bėhem njėsh me atė tė ri, dhe tė pres se tek i riu, ēė mė njohi, tė hjdhet edhe pyetja e hapjes: «Ēė tė bėn kaq tė ndryshėm  nga ajo botė ēė mė bėri tė mjerė?»

Paolo Borgia

Ma tu dģ una sola parola…

Anche i figli delle coppie che si separano vivono con sofferenza il loro repentino cambiamento esistenziale. E spesso la loro infelicitą li conduce ad un autoisolamento oscuro e avvilito. Una solitudine e un pessimismo da cui, perņ, possono uscire se qualcuno sa offrirsi loro fraternamente, sa dare, dire una parola buona. Sģ! Sapere come toccare l'anima, cioč come usare gli strumenti che sfiorano appena le corde del cuore, ancor prima delle cure specifiche fissate dai protocolli. Cosģ come fa un medico che si siede sul bordo del letto di un malato grave e, parlando la stessa lingua, si fa uno col sofferente.

Credo che il punto di partenza stia nella natura dell’uomo alla ricerca continua di considerazione-solidarietą dell’altro, cosa per la quale egli ‘cala la testa’ e cerca nell’altro una conferma del comune cammino: la vita. L’uomo vuole vivere e fugge dalla morte, dalla di lei solitudine.

Esiste, forse, un essere umano che non senta bisogno d’appartenere all’altro, al mondo? E nello stesso tempo d’essere considerato un po’ pił di nulla? Non č anche questo che spinge ognuno ad ‘abbracciare’ ciņ da cui č ‘attratto’? L’attrazione tra uomo e donna che genera figli, produce col tempo anche una donazione reciproca che fonda l’essenza dell’impegno alla famiglia-casa. Il sé si estende: il pensare e il fare, piccolo e grande, assume una dignitą che risponde alla coscienza. Il dovere puņ dare gioia, inorgoglisce e talvolta fa nascere l’amore, se latente. Ma anche quando questo sentimento non č presente in una coppia costituita, il vincolo č gią inteso perenne: il sé esteso non puņ dissolversi a pena del ferimento del sé.

Oggi il vivere disincantato materializzato sembra poter fare a meno di questa sacralitą. Il ruolo riproduttivo incondizionato, svuotato della sua dignitą, pesa. I partner spesso non comunicano tra loro e delegano ad altri la funzione di padre-madre. Cosģ i figli, orfani ignari, si proiettano fuori della famiglia, guidati dall’istinto ma privi d’una qualche esperienza per affrontare la vita, senza saper distinguere il risolvibile dal non risolvibile, cosa che credo stia alla base d’ogni principio educativo. Una guida, che č anche confronto dialettico, talvolta aspro, ma se esiste un reciproco rispetto essa diventa consuetudine ricercata, e che rimane viva anche da adulti, avanti negli anni.

Quando una famiglia si disfa per la coppia č una sconfitta, per i figli un trauma. Il trauma non sta nel fallimento di nessuno – le cose accadono e basta – si raffredda il sangue. Il trauma sta nello strappo dall’organica armonia. Essere abituati a vedere le cose, a conoscere le persone, a sapere che esistono… Poi avviene lo strappo, il risveglio nel terribile nulla. La percezione d’un esistere vuoto senza senso č il dato di fatto insopportabile, che chiede invano una determinazione esistenziale nuova, una rimodulazione dei rapporti con gli altri. Dovere andare senza tornare indietro ma senza sapere dove. Perchč dover esistere senza una giustificazione… di bene, di bello? Privi di appartenenza: come? Dove? Da chi ricevere soddisfazione al bisogno di considerazione?

Madre e padre separatamente, nella migliore delle ipotesi, si fanno in quattro per dare seguito al rapporto precedente con i figli ma l’atmosfera non č pił quella di prima. La situazione, venutasi a creare, genera un’ombra sulla serenitą, un imbarazzo nella nuova relazione. La fiduciosa certezza precedente cede il passo al dubbioso ripiegamento, ancora pił avvertito quando si deve condividere un genitore col  suo nuovo partner.

Per ciascuna etą, diversi surrogati d’amore si offrono ai figli nel tentativo di lenire l’insanabile vuoto di affetto ‘dativo’. La devianza di qualsiasi genere č sempre pronta a scattare in misura estremamente superiore che negli altri ragazzi.

Ecco allora che inizia il calvario fatto di sociologi, psicologi, 3° settore o magari di semplici volontari laici o consacrati a Dio e al prossimo – talvolta di qualche volenteroso zio o amico o vicino – che si rendono disponibili alla comunicazione. Ciascuno portatore della propria confortante veritą, ciascuno convinto di essere fattore di bene (benefattore). E tutti appartenenti a quello stesso mondo che č crollato addosso al giovane, vittima sacrificale di quel delitto che egli ritiene di avere subito con la separazione dei genitori.

Credo, che sia pił fruttuoso porgersi come essere-impotente alla pari col giovane sofferente ma a un tempo proteso a vincere la propria condizione con un ragionevole ed umile ottimismo, quello del pensare, del dire e del fare piccoli per accrescere successivamente gli intendimenti e le azioni, per cercare di dare un senso alla vita. Procedere dalla necessitą esistenziale quotidiana verso una visione di sé come parte del mondo – capire amare agire –: gią cosģ si dą senso alla propria vita.

L’assordante rumore della societą non riesce a coprire il troppo silenzio del nulla. Quel nulla silenzioso che ci sta ormai facendo perdere il desiderio del ‘sentimento artistico’ con cui va vissuta la vita. Che č un vivere come in un film eroico-patetico, fatto d’immagini, parole, volti e musica – la colonna sonora della vita. Nella gioia, nel lavoro, nella noia, nella malinconia, nella sofferenza, nel dolore, nell’angoscia, nella morte… Perché non cantiamo pił?

Usciamo! Alziamoci appena sul mondo e poniamoci in osservazione e ascolto! Cerchiamo dentro di noi la ‘pņiesi potenziale’! Meglio se la cerchiamo anche, e forse soprattutto, nel nulla, nell’effimero, nell’attimo che dą senso-significato. Se siamo disposti anche a pagare un prezzo per vivere la ‘bellezza’: quella ‘da 50€’ per ascoltare il gruppo ‘Police’ al ‘Delle Alpi’ di Torino e quella ‘gratuita’ a Loreto col Papa e col fiorfiore dei cantautori.

Ecco. Questo credo devo saper fare come un ‘carissimo zio’ confidente-confessore con un ‘carissimo/a ragazzo/a’: tutti e due impotenti.

Capace di instillare qualche germe di empatia, capace di farmi uno con quel giovane e di attendere che nel giovane, che mi ha riconosciuto, scatti anche la domanda di apertura: «Che cosa ti rende cosģ diverso da quel mondo che mi ha reso infelice?».

Paolo Borgia

priru / torna