ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėvet tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Ndėrhyrje kulturore / Interventi culturali
 

Pėr pėrfilljen e ndėrsjellė (njeri-tjetri)

Kėrkesa ēė, ndoshta mė shumė se ēdo tjetėr, drejton, arsyeton, qėndris (shtyn, nxit) njeriun ė’ shtżemja pėr tė shprehur mundėsģtė vetjake, pėr tė kryer plotėsisht synimet individuale. Pėr njeriun perėndimor e ditėvet tona dishirimi pėr t’u bėrė i njohur, i dukshėm, pėr t’u ndertur, pėr tė klėnė pėrfillur te *stėrveēantģa e vet, duket se tė jetė bėrė njė element kostant, si njė “ankth”.

Individualiteti subjektiv karakterizon nanimė’ gjithė Botėn perėndimore aq sa vulos me parimėsģ kushtetuese e fortė ēdo pamje tė jetės shoqėrore, nga familja ngjera te feja, nga zakonet seksuale ngjera te modelet e sjelljes bashkėlidhore, nga ekonomģa ngjera te politika.

Te pikėpamja e sotme e Botės vetėkryerja individuale pėrpuqet me vetėvendosjen e me lirģnė. Kryerja e plot e subjektit shkon pėrnėmes tė ēlirimit tė tij nga varfėrģa, nga paplotėsimi, nga shtrėngimi i jashtėm, nga kushtėzimet shoqėrore. Kryerja e lirģsė individuale shkallė-shkallė vate e sosi tė pėrputhej dhe tė njėjtėsohej me autonomģnė, me mundėsģnė pėr t’u vetėvendosur, pėr tė klėnė nganjeri i zoti i aktevet tė vetė pa “matur” vlerėn mbi tjerė nga vetja, tue nisur njė rravolisje tė rrėzikshme ēė shpėrbėn pėlhurėn shoqėrore. Nga kėtł del urgjenca e njėi kėrkimi tė drejtuar ndaj tejkalimit tė mendimit modern pėr idčnė e komunitetit shoqėror dhe e bashkėlidhjes ēė rrjeth/dh ndėr atė’ dhe individi i vetėm ngjera tė arrihet te njė ripėrvijim i themelevet tė shoqėrģsė civile me procedure tė reja dhe pėrfaqėsģ institucionale tė pėrshtatshme.

Kam besė se nė ēdņ qėrņ urģ, seks, kureshtje, sukses, e tjerė, tė jenė shtżemjet ēė dėftojnė njė tendosje unike ēė synon kryerjen e vetes. Tė kėnaqim ēdo tė duhur, tė vėmė nė jetė ēdo mundėsģ, t’e gjegjim krijimtarģnė e natyrshme, ėshtė njė tendosje e brėndshme pėr tė tejkaluar ēdo konflikt me Botėn nė sajė tė gėzimit tė tė rruarit, “gėzimit tė arritjevet” (K. Goldstein).

Por ka njė pesėdhjetė vjet ēė u nis tė ndėlgon/hej se njerģu-individ, modeli antropologjik i themeluar vetėm mbi autonomģ e mbi vetėvendosje, ngė vė te vlerėsimi kontekstin bashkėlidhor, tek i cili pėrvijohet njėjitėsģa dhe me tė cilin ėshtė ėndur mendja e njeriut: thelbi mė i thellė i frymės se tij.

Pėrveē kėsaj, tė kryehet pėrjashta njėi konteksti pėrkatėsģe dhe bashkėpranimi, tė rron/het me njė tė vetėm objektiv ndaj autonomģsė sė pamasė dhe ndaj lirģsė nga pengesa tė jashtme, shtyjnė njerģun-individ te drama e vetmģsė dhe tė *palafosshmėrģsė dhe lėnė pa ndjenjė shprehjen individuale pa njė horizont bashkėlidhor.

Del, ashtł, nga skena fantazmi i Njerģut Fajtor e hyn Njerģu Tragjik, vuajtja e tij ngė ė’ mė e brėndshme parģmit problematik tė “kėnaqėsģsė” por lind te njė pėrmasė ku konteksti bashkėlidhor ė’ i copėtuar, i paqėndrueshėm, i pazoti tė japė pėrfillje, tė shprehė empatģ, tė ndihmojė njė vetarritje tė ēiltėr tė Vetes, tue nisur nga familja. E Njerģu Tragjik, me tė včtmin qėllim tė ia dal mbatanė, kthehet te monadhja “autonome” dhe jipet kėnaqėsģsė. “Dehja”, mekja dhe humbja e kontaktit: Vetja e shuame (Fairbairn, Sullivan, Fromm, Horney, Balint, Kohut, Klein, Mahler, Stern, Salonia, etj.).

U pa se bashkėlidhja ngė ė’ ēfarėdo vendi shprehjeje tė emocionevet, por themelori vend ku lind mendja njerėzore, ku lind vetė jeta mendore si ndėrveprim konstant ndėr organizmi dhe ambienti i tij.

Njė shoqėrģ complekse dhe e globalizuar, njė kulturė perėndimore nanimė’ e copėtuar, ēė la tė mėdhątė sisteme filosofike dhe fetare, njė komunitet i bėrė i paqėndrueshėm nga lidhje ndėrvetjake tė “lengėta” (Z.Bauman) dhe tė paqėndrueshme ė’ teatri ku sfaqet tragjedģa e njerģut tė shtrėnguar tė ndėrrojė tiparet e tij dhe modelet e sjelljes, tė bėhet individ pas-modern.

Drama e tij ė’ te pamundėsģa tė ketė vėrtetime pėr njėjtėsģnė e vet dhe pėr ndryshimin e vet, nga ana e ndonjerģu me kė tė ketė ndonjė lidhje: kėshtł kryerja e vetes bėhet dramatike dhe e pamundshme. E lehen “simptome tė reja”, neuroza, ligėshtime shpirti, ngashėrime, pasigurģ, ēė ngė njiheshin mė parė.

Herėt Aristoteli me nuhatje ndėlgoi se lumturģa ngė mund tė jetė kurrė njė pėrvojė e vetmuar. Por bashkėlidhja si/jell bashkė pėrfilljen e ndėrsjellė tė dinjitetit absolut tė tjetrit (E. Kant), pėr tė vatur pėrherė mbatanė kufizimit biologjik tė caktuar nga natyra, tue pėrballuar realitetin e ashpėr me kulturėn si “protezė” (J. Bruner) transhendente o sipėrteknologjike.

 

 

La’Zari

Njihjė gjithė hjčtė dhe gjithė ballkonet tė unjėt mbi rrugėn kryesore, Zari. E gjeje ēdoditė aty me tė kthjelltit e me tė vranėtit, edhč te ditėt feste. Simpatik e i mendshėm, buzėqishjė pėrherė edhč pėr veten me ironģ. Megjithėse, si ish i dukshėm, ngė kish mosgjė tė qishej. Buzėqishjė edhč kur e pėrqishnim pėr tė shėmtuamen “karrocerģ” tė tij, i vetėdijshėm pėr kufizimin e tij, pėr pengesėn e tij. Por ish i bukur si dielli te fixha. I denim mirė dhe empatģa na rrėmojė brėnda frymės tue na dėtyruar tek ai i veēantė bashkėpranim i bėrė me mosgjė e me ēdņ.

Ėj, sepse rritja e kurmit tė Zarit sosi ēė kur ish fėmijė ndėrsa kryet zgjeron/hej skurse dejė tė nxėjė ēdo gjė. Ngė kish vaj mėlēie merluci, ngė kish mjekime, ahierna, kundėr rakitizmit e djali nėn barrėn e kreut ngė ia bėjė tė rrijė shtuara. Kėshtł i pėrgatitėn njė llojč rrėshqitėsje, bėrė me njė stol tė pėrmbysur. I mbėshtetur mbi dhe me dy fletė hekuri vėnė pėr glatė e me njė thron (ultare) ndėr kėmbėt tė stolit, si shalė arabe.

Zari kaluar ia bėjė tė zv/xarrisej e dal’e dalė arrėj nga sh/tėpģa ngjera te xhadčja ku gėzojė shfaqjen e jetės, ēė ish edhč e tija. Ndėvonė kthehej te gjitonģa e tij dhe mbi dhoqčnė ndanėz pragut tė derės prisjė, tue folur me tjerėt, tė ngrysej.

Rrojė te njė e vetme dhomiēele pėrdhese me tė ėmėn, ēė i kujdesej atij, e kur kjo, nanimė’ plakė, e la pėr pushimin e pėrjetshėm, vate tė rrijė me tė motrėn Bukėsburg nė Evropėn Qendrore.

Tre muaj mė vonė Zari vdisjė, vetmģe.

Paolo Borgia

 

Della considerazione reciproca

L’istanza che, forse pił di ogni altra, orienta, motiva, sprona l’uomo č l’impulso di esprimere le potenzialitą personali, di realizzare pienamente le aspirazioni individuali. Per l’uomo occidentale dei nostri giorni il desiderio di affermarsi, rendersi visibile, distinguersi, essere considerato nella propria unicitą, pare sia diventato un elemento costante, quasi una “ossessione”.

L’individualitą soggettiva caratterizza ormai tutto il mondo occidentale tanto da marcare con tale preminenza costitutiva ogni aspetto della vita sociale, dalla famiglia alla religione, dagli usi sessuali ai modelli di comportamento relazionale, dall’economia alla politica.

Nella ottica attuale del mondo l’autorealizzazione individuale converge con l’autodeterminazione e la libertą. La piena realizzazione del soggetto passa attraverso la sua liberazione dalla povertą, dalla incompiutezza, dalla coercizione esterna, dai condizionamenti sociali. La realizzazione della libertą individuale gradualmente ha finito per coincidere e identificarsi con l’autonomia, con il potere di autodeterminarsi, di disporre dei propri atti senza “misurare” il valore su altri da sé, avviando una pericolosa deriva disgregativa del tessuto sociale. Da qui emerge l’urgenza di una ricerca volta al superamento del pensiero moderno sull’idea della comunitą sociale e della relazione che intercorre tra essa e il singolo individuo fino a giungere ad una riconfigurazione dei fondamenti della societą civile con nuove procedure e adeguate rappresentanze istituzionali.

Credo che in ogni tempo fame, sesso, curiositą, successo, ed altri ancora, siano gli impulsi che manifestano un’unica tensione che mira alla realizzazione di sé. Appagare ogni bisogno, attuare ogni potenzialitą, assecondare la naturale creativitą č una tendenza interiore per superare ogni conflitto col mondo grazie alla gioia di vivere, alla “gioia della conquista” (K. Goldstein).

Ma da una cinquantina d’anni s’č iniziato a capire che l’uomo-individuo, il modello antropologico fondato solo su autonomia e autodeterminazione, non tiene conto del contesto relazionale, in cui si configura l’identitą e di cui č intessuta la mente dell’uomo: l’intima profonditą della sua anima.

Inoltre, realizzarsi al di fuori d’un contesto d’appartenenza e di condivisione, vivere col solo obbiettivo verso l’autonomia estrema e la libertą da vincoli esterni, spingono l’uomo-individuo al dramma della solitudine e della incomunicabilitą e privano di senso l’espressione individuale senza un orizzonte relazionale.

Esce, cosģ, di scena il fantasma dell’Uomo Colpevole e vi entra l’Uomo Tragico, la cui sofferenza non pił interna al principio problematico del “piacere” nasce in una dimensione dal contesto relazionale frammentato, discontinuo, incapace di dare considerazione, d’esprimere empatia, di sostenere una sana autoaffermazione del Sé, ad iniziare dalla famiglia. E l’Uomo Tragico solo per difendersi rientra nella monade “autonoma” e si dą al piacere. Lo “sballo”, lo sfinimento e la perdita del contatto: il Sé spento (Fairbairn, Sullivan, Fromm, Horney, Balint, Kohut, Klein, Mahler, Stern, Salonia, ecc.).

S’č visto che la relazione non č un generico luogo d’espressione delle emozioni, ma il fondamentale luogo da cui nasce la mente umana, da cui nasce la stessa vita mentale come interazione costante tra l’organismo e il suo ambiente.

Una societą complessa e globalizzata, una cultura occidentale ormai frammentata, senza grandi sistemi filosofici e religiosi, una comunitą resa instabile da legami interpersonali “liquidi” (Z. Bauman) e discontinui č il teatro in cui si rappresenta la tragedia dell’uomo costretto a cambiare le sue caratteristiche e i suoi modelli comportamentali, a diventare individuo postmoderno.

Il suo dramma č nell’impossibilitą d’avere conferme della propria identitą e della propria differenza, da parte di qualcuno con cui avere un qualche legame: cosģ la realizzazione di sé diventa drammatica e impossibile. E nascono “nuovi sintomi”, nevrosi, frustrazioni, angosce, insicurezze, che non si conoscevano prima.

Gią Aristotele aveva intuito che la felicitą non puņ in alcun modo essere un’esperienza solitaria. Ma la relazione implica la reciproca considerazione dell’assoluta dignitą dell’altro (E. Kant), per andare sempre oltre il limite biologico impostoci dalla natura, sfidando la dura realtą con la cultura come “protesi” (J. Bruner) trascendente o sovratecnologica.

 

Zi’Zar

Conosceva tutte le ombre e tutti i balconi bassi sul corso, Zar. Lo trovavi sempre lģ con il bello e il brutto tempo, anche nei di’ di festa. D’una simpatia unica e d’una intelligenza fine, sorrideva sempre anche di sč con ironia. Anche se con tutta onestą non c’era di che ridere. Sorrideva anche quando lo sfottevamo per la sua deforme “carrozzeria”, consapevole della sua limitazione, del suo handicap. Ma era bello come il sole nel volto. Gli volevamo bene e l’empatia ci scavava dentro l’anima obbligandoci a quella singolare condivisione fatta di nulla e di tutto.

Sģ, perché Zar smise di crescere fin da bambino nel corpo mentre il suo capo si espandeva come a volere contenere ogni cosa. Non c’era olio di fegato di merluzzo, non c’erano medicine, allora, contro il rachitismo e il bambino sotto il carico del capo non riusciva a stare in piedi. Cosģ gli prepararono una specie di slitta, fatta con una panchetta rovesciata. Appoggiata a terra su due longherine metalliche e con un sedile tra i ritti, come una sella araba.

Zar a cavalcioni riusciva trascinarsi e lentamente si spingeva da casa  fino allo stradone principale dove si godeva lo spettacolo della vita, che era anche la sua. Sul tardi rientrava nel suo vicinato e sulla pietra accanto alla soglia dell’uscio aspettava, parlando con gli altri, l’imbrunire.

Viveva in un piccolo monolocale al pianterreno con la madre, che aveva cura di lui, e quando questa, ormai vecchia, lo lasciņ per l’eterno riposo, andņ ad abitare con sua sorella a Bukėsburg nell’Europa centrale.

Tre mesi dopo Zar moriva, di solitudine.

Paolo Borgia

priru / torna