ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėvet tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Ndėrhyrje kulturore / Interventi culturali
 

Minoranze arbėreshe:

il rapporto con l’altro: identitą e alteritą

 di Paolo Borgia

1. Non č pił il tempo di rievocare la vita, che si svolgeva in situazioni dimensionali stratiformi di quasi isolamento permeabile e di staticitą, in cui tutto era pił semplice e pił chiaro. Ora la societą tutta intersecata da dinamiche culturali sempre pił evidenti corrode la nostra pelle e la nostra anima. La grande produzione standardizzata planetaria consente il godimento di pił beni e servizi. La conseguente concreta possibilitą di omogeneizzazione alimenta la crescita del fenomeno di un grande senso di etnicitą. In questa realtą complessa e problematica, per molti versi, sempre nuova e in continua evoluzione, diventa indispensabile orientarsi. Cioč, come possiamo vivere insieme, comunicare, esprimere idee condivise e produrre azioni comuni? 

Quant’č universale il complesso del sapere, delle cose vere, belle e di sostanza d’Arbėria? C’č un senso nell’insieme dei valori, delle tradizioni e dei costumi che caratterizzano la vita sociale d’Arbėria? E’ adeguato il patrimonio specifico di conoscenze e nozioni organicamente legate fra loro che possediamo e che danno la sostanza alla nostra personalitą Arbėreshe? Il nostro complesso di conoscenze e pratiche specifiche della sfera del lavoro č adeguato per la nostra competizione esistenziale?

 Si! Diventa indispensabile per noi capire quella sorta di grande anima cosciente e coerente che attraversa tutto il nostro agire umano. La cultura non č solo fenomeno accademico nella visione razionalistica. La cultura č la sostanza di significato degli elementi per mezzo dei quali noi pre – delineiamo il nostro agire “grande” quello che si manifesta nella struttura sociale. Da questo collegamento stretto tra la struttura sociale e la cultura, comprendiamo che questa non č qualcosa di naturale, di biologico ma si produce in quanto viviamo in societą, abbiamo rapporti con gli altri e interagiamo con loro. Ci piace parlare della minoranza linguistica come del linguaggio in cui ciascuno si riconosce e non come ad una lingua “costretta” dal numero di parole fonemi grafemi che la compongono.

La lingua č una lingua che si usa. La casa dell’essere č il linguaggio con cui si pensa si parla si sogna si guarda si sente si tocca anche ciņ che non si puņ dire: l’entusiasmo, il dolore, la fede, l’odio ecc… ma tutto questo si puņ fare soltanto insieme ad un altro.

Di fatto nessuno esiste mai da solo; per questo ogni persona che vive in un certo ambiente tende naturalmente a essere “culturale”, perché la cultura č costituita dalle forme di comunicazione dei valori di tale ambiente. E ogni gruppo umano ineluttabilmente si trova a creare cultura e umanitą specifiche. Cosģ vari sono i modi di essere, diverse sono le culture e la appartenenza ad una di queste implica una specifica identitą.

Non č possibile decontestualizzare la lingua o meglio il linguaggio d’un popolo. Ogni forma linguistica perderebbe di senso e di espressione fuori dal suo contesto. Il contesto č dato dalla rotonditą di una cultura attraverso un’identitą che puņ manifestarsi solo davanti o di fronte ad un interlocutore.

 

2. L’alteritą č la presa di coscienza che si parla solo insieme ad un altro. Laddove non c’č alteritą non c'č possibilitą di esprimere identitą. Perché parlo, se non c’č qualcun altro? Il bisogno crea la necessitą di parlare nel bambino. L’amore e la coscienza di sé fanno maturare il bisogno in desiderio di espressione di sé in mezzo agli altri. Fin quando esiste questo esisterą l’identitą nella alteritą.

Essere arbėresh č prerogativa di chi parla la lingua arbėreshe? E allora quei paesi, in cui si č perso l’idioma, perché si dichiarano arbėreshė? Chi puņ dire per certo di conoscere la cultura arbėreshe? Tuttavia una certezza c’č: ogni realtą, che si pensa si dice o si fa, č spinta da un’intenzionalitą, che sia oggettiva o soggettiva, conscia o inconscia non fa la differenza.

Sulla base di questa affermazione chi si identifica come arbėresh  lo č  perché si sente tale. Le occasioni sono molte e nei pił frequenti dei casi arrivano da gesti consuetudinari o da incontri occasionali con tutto quello che č diverso dal mondo arbėresh e quindi sempre.

In alcune espressioni o modi di esprimerci arbėrisht si riscopre un atteggiamento di fierezza del suo essere che si chiama orgoglio di appartenenza che non č da confondersi con un sentimento preliminare di nazione o con un atteggiamento patriottistico, ma piuttosto un sentimento a livello personale, familiare, di gjitonia, paesano e transpaesano che ha tuttavia la pretesa politica di chi vuole esistere in quanto tale.

C’e una lingua che si pensa di parlare e una che si parla. La prima č quella che identifica di primo acchito l’origine geografica di un popolo. La seconda č pił profonda, č quella che rende consapevole la persona che parla quella lingua di appartenere ad un’identitą culturale cioč quella forza della mente che spinge l’uomo ad azioni coerenti, alla quale egli s’aggrappa nella convinzione consapevole o inconsapevole di essere protagonista della sua storia. Chi si sente arbėresh č colui che usa questi giochi linguistici e chi si ferma a pensare ad essi, o chi pił semplicemente si commuove a sentire frasi o parole che sentiva da suo nonno prima d’emigrare chissą in quale paese, o chi ancora subisce il fascino del significato e del senso che si cela dietro a questi accostamenti di parole come davanti ad uno specchio in cui vede riflesso se stesso.

E cosģ sempre stupiti dall’archč cerchiamo la ragione del tanto rumore che viene fatto intorno a speculazioni scientifiche, al gran parlare d’identitą etnica, ai festeggiamenti o cerimonie letterarie arbėreshe. Cosģ in questa babele senza causa emerge questa riflessione o forse meglio dire interrogativo. Qual č l’obiettivo della tutela di una minoranza linguistica (o etnica) e quale principio di economia e di soddisfazione persegue? Forse nel semplice ascolto di un anziano che parla o di un bambino curioso che domanda si trova il senso della ricerca delle origini di una cultura. Ciņ non vuole escludere nulla ma sicuramente č lo spirito giusto dal quale trarre la fonte.

 

3.  Dobbiamo affrontare il difficile dialogo tra culture, mantenere vivo il sogno dell’unitą, superare la mera registrazione del fenomeno, ribellarci ai meccanismi della storia. Non č pił il tempo del confronto-scontro tra grandi sistemi di opposte concezioni del mondo, Weltanschauung, opposte visioni dell’uomo. Ora lo scenario č pił complesso e diversificato. Ecco i miliardi di persone con le loro culture fortemente caratterizzate! Il confronto con cinesi o indiani non puņ che essere frutto di una elaborazione complessa. E d’altra parte anche le loro culture cosģ forti e tipizzate devono fare i conti col processo planetario di globalizzazione. Occorre perņ un modello di confronto che non penalizzi le identitą particolari, che non possono essere semplicemente ignorate per la loro endogena debolezza: anche perché come vediamo qui oggi le identitą risorgono. La memoria della tradizione dą forza allo sviluppo della persona per percorrere il Mondo diventato Multiuniversale.

Dobbiamo saper ascoltare. Ascoltare č persino pił difficile che parlare: per fare questo occorrono i luoghi anche istituzionali. Per non scomparire occorre fare i conti con la cultura di oggi, sapendo riscrivere le proprie radici arbėreshe, rompere le catene senza rinunciare mai alla ereditą arbėreshe, cogliere e valorizzare le nostre “eccedenze” specifiche, quel molto di pił da tutelare.

La minoranza arbėreshe ha la pretesa di curare e guarire il Mondo da una delle grandi malattie odierne: la smemorataggine.

Non č un conservare museale, un ripetere folcloristico ma un comprendere e un far rivivere il passato. In certo senso, coltivare la memoria č operazione innovativa capace di rendere l’uomo appartenente ad una minoranza consapevole protagonista adatto, idoneo, competitivo, equipaggiato di intelletto e carattere per la realtą globalizzata.

Un tempo superiori istituzioni muovevano il Mondo, il quale poi ha iniziato a muoversi da solo e le superiori istituzioni lo inseguono. Anche il linguaggio era coniato dall’alto: basti pensare alla storia della lingua italiana. E il linguaggio č il problema centrale!

E il linguaggio muta e le superiori istituzioni lo inseguono disperatamente ma nel frattempo il Mondo č gią cambiato. Sģ! Quando si muta il linguaggio, si muta la struttura del pensiero. Non basta inseguire il “mezzo” con semplici aggiornamenti tecnici. L’homo arbrescius quando diventa homo telematicus diventa un nuovo fenotipo esistenziale, cosģ come la comunicazione telematica non č soltanto un fenomeno tecnico ma un fenomeno esistenziale.

In questo Mondo reale se non si vuol esser travolti si deve  riuscire a “comunicare”, riuscire a parlare con questo uomo di questo tempo senza rinunciare ad una rimodulazione personalistica ed umanistica sia in ampiezza – spazio – che in frequenza – tempo – e senza perdere l’anima, cioč il radicamento irrefutabile nella grandezza del nostro messaggio. Pertanto l’obiettivo della tutela delle minoranze non puņ che essere quello di fornire i mezzi che portano al superamento dello stato di decadenza verso la serenitą esistenziale.  L’intervento della tutela delle minoranze nasce perché c’č chi ha bisogno di ritrovare “casa” laddove le circostanze nel movimento esistenziale dentro uno spazio – tempo hanno creato disorientamento. La “casa” dell’essere puņ essere tutelata solo se contestualizzata al luogo d’origine al momento storico e all’azione della storia. E deve essere “visibile” perché č vera, č bella ed č di sostanza!

 

4. La vera tutela delle minoranze persegue la loro piena emancipazione, la piena uguaglianza. Le istituzioni siano il-luogo-delle-istanze del soggetto politico, siano capaci di esprimere quello spirito-di-servizio che si manifesta principalmente nel percorso eudromico: il solo che soddisfa il vero principio di economia. Si creino, cioč, abbondanti e democratiche procedure che nei momenti decisionali mettano sempre in essere i fondamenti del senso dei principi e le centenarie attese dei cittadini! Č tempo di considerare come risorsa anche la dislocazione – e shprishur – non pił dispersa ma diffusa appunto della presenza arbėreshe sul territorio, su sei Regioni, che faccia superare la fase di sconfortante degenerescenza grave spesso finale della realtą arbėreshe.

Allora per salvare il moribondo occorre predisporre una terapia d’urto, magari con effetti collaterali negativi ma che consenta non solo una sopravvivenza in perenne convalescenza  ma la resurrezione vitale delle peculiaritą centenarie che sono state l’esistenziale strumento di questa, d’ogni minoranza.  

Oggi, dunque, occorre la visibilitą. La visibilitą delle istituzioni esistenti ma spesso deficitarie e quelle da costituire ineluttabilmente – penso a comitati paritetici di decisione e controllo realmente rappresentativi soprattutto della societą reale che opera –  Organi della Comunicazione Bilingue a mezzo stampa, radio, televisione locale e progetti multimediali audiovisivi –, la visibilitą della minoranza al suo interno per le proprie comunicazioni di ogni conoscenza e necessitą e la visibilitą verso l’esterno, verso il Mondo. Perché tutto questo c’č nel Mondo ma non ancora in Arbėria.

Se il Mondo – anche quello degli emigrati – non sa della nostra esistenza, come fa a conoscerci? Come fa a conoscere la nostra lingua? Come possiamo avere la pretesa di chiedere alle Nazioni Unite di dichiarare la nostra lingua arbėreshe: patrimonio immateriale dell’umanitą?

E’ pura follia questa? Ma la conosciamo davvero bene l’Arbėria e la lingua arbėreshe?

pakicat arbėreshe:

marrėdhėnia me tjetrin: njėjtėsģ dhe tjetėrsģ (identitet e alteritet)

 di Paolo Borgia

1. Ngė ė’ mė qėrņi tė rithėrresim prapa jetėn, ēė ndodhej nė situata pėrmasore shtresa – shtresa, nė njė pothuaj veēim amull tė pėrshkueshėm, ku gjithė ish mė i thjeshtė dhe mė i kthjellėt. Sot shoqėria gjithė e kryqėzuame nga dinamika kulturore pėrherė mė tė dukshme na gėrryen li/ėkurėn tė/onė e frymėn tėnė. I madhi prodhim i standardizuam planetar bėn tė mė/undshme gjė/endje pėrdorimi mė tė mėdhą gjėrash dhe shėrbimesh. Mė/undėsģa homogjenizimi – konsekuente konkrete – tagjis rritjen e fenomčnit tė njėi ndjenje etniciteti. Te ky realiteti kompleks dhe problematik, nga shumė anė, pėrherė tė ri e nė evolucion tė vazhdueshėm, bėhet gjė e domosdoshme sa tė orientohemi. Domethėnė, si mėnd “tė rrojmė bashkė, tė komunikojmė, tė shprehim idč tė bashkėpranuame e tė prodhojmė vepra tė pėrbashkėta”? 

Sa karakter universal ka te tėrėsģa e tė dijturit, tė gjėravet tė vėrteta, tė bukura e me pėrmbajtje tė Arbėrģsė? Ka njė ndjenjė te tėresģa e vleravet, tė traditavet e tė zakonevet ēė karakterizojnė jetėn shoqėrore tė populit tė Arbėrģsė? Ė’ e pėrshtatshme pasurģa specifike njohjesh dhe nocionesh tė lidhura gjithnjibashku/organikisht ndėr ato ēė kemi e ēė japin substancėn vetėtģsė sėnė Arbėreshe? Tėrėsģa jonė e njohjevet dhe tė pėrvojavet tė sferės sė punės ė’ e pėrshtatshme pėr konkurrimin tėnė ekzistencial?

Ėj! Bėhet gjė e domosdoshme pėr ne tė ndėlgojmė atė llojč fryme tė madhe tė vetėdijshme dhe koherente ēė pėrshkon gjithė tė bėrit tėnė njerėzor. Kultura ngė ė’ vetėm fenomen akademik nė njė vizion racionaliste. Kultura ė’ substanca ndėlgimi e elementevet me anė tė tė cilėvet na para – pėrvijojmė tė bėrit tėnė “tė madh” atė ēė shprehet te struktura shoqėrore. Nga kjo lidhje e ngushtė ndėr struktura shoqėrore e kultura ndėlgojmė se kjo ngė ė’ gjagjė nga natyra, biologjike por prodhohet pėr sa rrojmė nė shoqėrģ, kemi marrėdhėnie me tjerėt dhe ndėrveprojmė me atą. Na pėlqen tė flasim pėr pakiēėn gluhėsore si pėr tė folurit ku ēdonjerģ e njeh veten e jo si gluhė “e shtrėnguar” nga numri fjalėsh fonemash grafemash ēė e pėrbėjnė.

Gluha ė’ gluha ēė pėrdorim. Shpia e tė klėnit ė’ tė folurit  me tė cilit mėndojmė flasim ndėrrijmė vėrejmė ndiejmė ngasim edhč atė ēė ngė mėnd tė thuhet: entuziazmi,dhėmbimi, besa, urrejtja etj... por gjithė kjo mėnd tė bėhet vetėm me njė tjetėr.

De facto mosnjerģ jeton kurrė vetėm; pėr kėtė ēdo vetė ēė rron nė njėfarė ambient priret natyrisht pėr tė klėnė “kulturor”, sepse kultura ėshtė e pėrbėrė nga format e komunikacionit tė vleravet tė tė akcilit/tillit ambient. E ēdo grup njerėzor pashmangėsisht gjėndet tė krijojė kulturė dhe humanizėm tė posaēėm. Kėshtł, tė ndryshme janė mėnyrat e tė klėnit, tė ndryshme janė kulturat dhe pėrkatėsģa njėi nga kėto siell njė njėitėsģ/identitet tė posaēme.

Ngė mėnd tė dekontekstualizojmė gluhėn o mė mirė tė folurit tė njėi populli. Ēdo formė gluhėsore do tė zbģrjė ndjenjė dhe shprehje jashta kontekstit tė tij. Konteksti ė’ dhėnė nga rrumbullakėsģa e njėi kulture nėpėr njė njėjtėsģ ēė mėnd tė shprehet vetėm pėrpara  o pėrballė njėi bashkėfolėsi.

 

2. Tjetėrsģa ė’ tė marrit vetėdije se flasim vetėm bashkė mė njė tjetėr. Atje ku ngė ka tjetėrsģ ngė ka mėndėsģ tė shprėhet njėjtėsģ. Pse flas, nėse ngė ka ndo njė tjetėr? Lypsja krijon tė duhurit e tė folurit nė fėmijėn. Dashuria e ndėrgjegja e vetes bėjnė tė rritet lypsja nė dishirim shprehje tė vetes nė mes tė tjerėvet. Ngjera kur ekziston kjo do tė ekzistojė njėjtėsģa te tjetėrsģa.

Tė klėnit arbėresh ėshtė prerogativė tė atij ēė flet gluhėn e pakicės arbėreshe? E ahierna ata vende, ku u zhduk idioma, pse quajnė veten arbėreshe? Kush mėnd tė thotė me sigurģ se njeh kulturėn arbėreshe? Megjithatė ka njė sigurģ: ēdo realitet, ēė mendohet, thuhet o bėhet, ė’ shtyjtur nga njė qėllim, kloft ēė tė jetė objektiv o subjektiv, i vetėdijshėm o i pavetėdijshėm ngė bėn ndryshimin.

Mbi bazėn e kėtij pohimi kush njėjtėsohet si arbėresh ė’ sepse ndihet akcili. Rastet janė burģa dhe nė ndodhģtė mė tė shpeshta arrijnė nga gjeste zakonore o nga pėrpjekje rastėsore me gjithė atė ēė ė’ i ndryshėm nga bota arbėreshe e prandaj ngaherė.

Nė disą shprehje o mėnyra e tė shprehuri tė njėi arbėreshi rizbulohet njė qėndrim krenarģe e tė klėnit tė tij ēė quhet mendjemadhėsģ pėrkatėsģe ēė ngė ė’ tė ngatėrrohet me njė ndjenjė paraprake kombėtare o me njė qėndrim patriotist, por mė mirė njė ndjenjė nė nivel vetjak, familjar, gjitonģe, fshatar e ndėrfshatar ēė megjithatė ka pretendimin politik tė atij(njerģu) ēė do jetojė si akcili.

Ka njė gluhė ēė mendojmė tė flasim e njė ēė flasim. E para ė’ ajo ēė njėjtėson menjėherė burimin gjeografik tė njėi populli. E dyta ė’ mė e thellė, ėshtė ajo ēė bėn e vetėdijshme vetėn ēė flet atė gluhė se i pėrket njėi njėjtėsie kulturore domethėnė ajo fuqi e mendjes ēė shtyjn njeriun ndaj veprimeve koherente, tė cilės fuqi ai kapet nė bindje tė vetėdijshme o tė pavetėdijshme tė jetė protagonist i historģsė sė tij. Kush ndihet arbėresh ė’ ai ēė pėrdor kėto lozje gluhėsore e kush qėndron tė mendojė pėr ato, o kush mė thjesht mallėngjehet tue gjegjur fjalģ o fjalė ēė ndiejė nga tatėmadhi mė parė se tė emigrojė kushedģ te cili vend, o kush vuan edhe magjepsjen e domethėnies dhe tė ndėlgimit ēė ė’ i fsherur prapa kėtyre afrime fjalėsh si pėrpara njėi pasqyre nė tė cilėn sheh e reflektuame veten.

E kėshtł pėrherė tė habitur nga arkč-ja kėrkojmė arsyen e zhurmės kaq e madhe ēė ė’ bėrė rreth mendimeve shkencore, llafevet tė mėdhą pėr njėjtėsģ etnike, kremtimevet o cerimonivet letrare arbėreshe. Kėshtł te kjo babilonģ pa arsye del kjo pėrsiatje o ndoshta mė mirė tė thuhet pyetje. Cili ė’ pikėsynimi e mbrojtjes sė njė pakicė gluhėsore (o etnike) dhe cili parim ekonomģe dhe kėnaqėsģe kėrkon tė arrijė? Thomse te tė zėnit vesh tė njėi plaku ēė flet o tė njėi fėmije hulumtues ēė pyes gjejmė ndėlgimin e kėrkesės tė burimėvet tė njėi kulture. Ky i sprasmi ngė do tė lėjė jashtė mosgjė por me sigurģ ė’ shpirti i drejtė nga i cili mėnd tė marrim burimin.

 

3. Duhet tė bėjmė ballė vėshtirėsģvet tė tė llafosurit ndėr kulturat, tė mbajmė e gjallė ėndrrėn tė njėsģsė, tė vemi mė atej se tek i thjeshti regjistrim tė fenomčnit, tė mos nėnshtrohemi mekanizmavet tė historģsė. Ngė ėshtė mė qėroi tė krahasimit-sherrit ndėr sisteme tė mėdhenj tė tė kundėrta botėkuptime tė Botės, Weltanschauung, tė kundėrta vizione tė njeriut. Sot skenari u bė mė kompleks dhe i ndryshuam. Shi! Miliarde veta me kulturat e tyre fortėsisht tė karakterizuara!  Krahazimi me kinezė dhe indianė mėnd vetėm tė jetė fryt i njėi pėrpunimi kompleks. E nga njė tjetėr anė edhe kėtņ kultura kėshtł tė forta e tė tipizuara duhet tė bėjnė kundet me procesin planetar e globalizimit. Por i duhet njė model krahasimi ēė ngė dėmton njėjtėsģtė tė veēanta, ēė ngė mėnd tė mos jenė njohur thjesht pėr tė tyren endogjene dobėsģ: sepse si shohim edhe kėtu sot njėjtėsitė ringjallen. Kujtesa e traditės jep fuqģ pėr zhvillimin e vetės pėr udhėtuar Botėn e bėrė Shumėuniversale.

Duhet tė dimė tė vėhemi nė gjegje. Tė vėhet vesh ė’ edhe mė vėshtirė tė flitet: pėr tė bėrė kėtė i duhen vendet edhe institucionale. Pėr tė mos u zhdukur duhet tė bėhen kundet me kulturėn tė qėroit tė vet, tue dijtur tė rishkruhen rrenjėt e veta arbėreshe, tė ēahen zinxhirėt pa hequr kurrė dorėn nga trashėgimi arbėresh, tė mblidhen dhe tė vlerėsohen “tepricat” e veta tė posaēme, atė shumė mė shumė tė mbrohet.

Pakica arbėreshe ka pretendimin tė mjekojė e tė shėrojė Botėn nga njė nga mė tė mėdhat sėmundje tė qėroit tėnė: harruashmėrģa. Ngė ė’ njė tė ruajtur muzeal, njė tė pėrsėritur po folkloristik por njė tė ndėlguar e njė tė bėrė sa tė ringjallet e kaluara. Tė lėvruarit kujtesėn duhet tė jetė, nė njėfare ndėlgim, njė veprim pėrtėritės nė gjėndje tė e bėjė njeriun, ēė i pėrket njėi pakice, tė vetėdijshėm protagonist, tė pėrshtatshėm, tė aftė pėr tė konkurruar, tė pajisur intelektualisht dhe karakterialisht te realiteti i globalizuar.

Njė herė institucione tė sipėrme lėviznin Botėn, e cila pra zuri fill tė vetėlėvizej dhe institucionet tė sipėrme i rrjedhin prapa. Edhe tė folurit ish krijuar nga lart: mjafton tė mendojmė historinė e li/ėtishtes. Dhe tė folurit ėshtė problemi qendror!

E tė folurit ndėrron dhe institucionet tė sipėrme gjėnden tė e ndjekin me dėshpėrim por ndėrkaq Bota ka ndėrruar. Ėj! Kur ndėrrohet tė folurit, ndėrrohet struktura e mendimit. Ngė mėnd tė mendojmė se mjafton tė ndiqet “mjeti” me pėrditime teknike te thjeshta. Homo arbrescius kur bėhet homo telematicus bėhet njė fenotip ekzistencial, ashtł si komunikacioni telematik ngė ė’ vetėm njė fenomčn teknik por njė fenomčn ekzistencial.

Te kjo Botė reale nėse ngė duam tė jemi vėnė pėrposh duhet tė ia dimė tė “ komunikojmė”, tė ia dimė tė flasim me kėtė njerģ tė kėtij qėroi pa hequr dorėn pėr njė rimodulim personalist dhe humanist kloftė nė gjerėsģ – hapėsirė  kloftė nė dendurģ – qėrņ  e pa zbjerrė frymėn, domethėnė rrenjosjen e pakundėrshtuame te madhėsģa e lajmit tėnė.

Prandaj objektivi i mbrojtjes sė pakicavet ngė mėnd tė jetė tjetėr se ai tė pajisen mjetet ēė lejojnė tė lėhet prapa gjėndja nė rėnie ndaj kthjelltėsģsė ekzistenciale. Ndėrhyrja pėr mbrojtjen lehet sepse ka kujt i duhet tė gjejė pameta “shpģ” atjč ku rrethanat te lėvizja e ekzistencės brėnda njėi hapėsire – qėroi kanė krijuar ēorientim. “Shpģa” e tė klėnit mėnd tė jetė mbrojtur vetėm nėse ė’ e kontekstualizuar me vendin e tė zėnėt fill me momentin historģk e me veprėn e historģsė. E duhet jetė “e dukshme” sepse ė’ e vėrtet, ė’ e bukur dhe ė’ me substancė!

 

4. Mbrojtja e vėrtėt e pakicavet ka si pikėsynim emancipimin e plot tė tyre, barazimin e plot. Institucionet klofshin vendi-i-instacavet tė subjektit politik, klofshin tė zotėt tė shprehin atė shpirt-shėrbimi ēė shfaqet kryesisht nė udhėn eudhromike: e vetmja ēė plotėson tė vėrtetin parim ekonomģe. U krijofshin, domethėnė, njė burģ procedurash demokratike ēė te momentet vendimore vėnshin pėrherė nė jetė kloftė themelet tė ndėlgimit tė parimevet kloftė pritjet mė se njėqint/dvjeēare tė qytetarėvet!. Erdhi hera tė pėrfillim si burim edhe vendosjen – e shprishur – jo mė e spėrndajtur por e shpėrhapur tė pranģsė arbėreshe mbi territorin, mbi gjashtė Krahina administrative, ēė bėftė tė shkojė mbatanė fazės e degjenereshences se rėndė dėshperuese shpesh pothuajse tė spovistė tė realitetit arbėresh.

Ahierna pėr tė shpėtuar vdekėsin duhet tė parapėrgatitim njė terapi goditėse, ndoshta me efekte anėsore negative por ēė lejon jo vetėm njė mbijetesė nė konvaleshencė e pėrhershme por njė ringjallje jetėsore tė veēantģvet mė se njėqintvjeēare ēė kanė klėnė vegla jetėsore tė kėsaj pakice. 

Prandaj sot i duhet dukshmėria. Dukshmėria e institucionevet ekzistuese por shpesh tė papunė e atņ ēė kanė tė krijohen pashmangėsisht – mendoj pėr komitete paritetike vendimi dhe kontrolli vėrtet pėrfaqėsuese mbi tė gjitha tė shoqėrisė reale ēė vepron – Organe tė Komunikacionit Dygluhėsh nėpėr shtyp, televizion lokal dhe audiovizive –, dukshmėria e pakicės nė brėndėsģnė e vet pėr komunikacionet tė veta tė ēdo njohje dhe tė duhur e dukshmėria ndaj anės tė jashtme, ndaj Botės. Sepse gjithė kėto i kanė te Bota por jo te Arbėria.

Nėse Bota – edhe ajo e emigrantėvet – ngė di gjė pėr ekzistencėn tėnė, si bėn tė na njohė? Si bėn tė njohė gluhėn tėnė? Si mėnd tė kemi pretendimin tė i lypim Kombėvet tė Bashkuame tė DEKLAROJė GLUHėN TĖNĖ ARBėRESHE:  PASURI  JOMATERIALE Tė  NJERėZIMIT?

Ėshtė lėnėsģ e plot dhe e kulluame kjo? Por e njohim vėrteta – vėrtet mirė Arbėrģnė e gluhėn arbėreshe?

 

priru / torna