Mirė se erdhe...Benvenuto...
ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėve tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 
Nezir Myrta  /  ETHYMOLOGJIA E EMRIT – PELLAZG

ETNONOMI  -   PELLGAZ

 

 

Gjuha e natyrės dhe natyra e gjuhės. -

 

 Shqipja ka fuqinė e gjuhės sė natyrės sė saj fono-morfologjike e semantike ta pėrcaktojė emrin e paraardhėsve illir pellgazgjik. Pėrderisa pellgazėt janė paraardhėsit e illirėve dhe shqiptarėve, vetėm Shqipja e spjegon lashtėsinė e saj. Bindja e realizuar shkencėrisht, pėr origjinėn pellgazgjike tė popullit shqiptar, fuqizohet pėrmes gjuhės sė natyrės tė Shqipes!

 

     Fjala qė u krijua nė njė gjuhė, nuk mund tė hulumtohet me preardhje nga gjuhėt tjera. Vetėm gjuha qė e krijoi njė emėrtim si fjalė - ajo ėshtė gjuhė amtare e saj e cila mund ta spjegojė fono-morfologjikisht, semantikisht dhe ethymologjikisht atė fjalė.

  

     Gjuha e pėrsosur ėshtė ajo gjuhė qė i ofrohet mė sė afėrti vet gjuhės sė natyrės, sepse gjuha mė e pėrsosur ėshtė gjuha e natyrės. Ajo gjuhė qė e spjegon gjuhėn e natyrės ėshtė gjuhė e spikatur – spikje skipe, dhe po ajo gjuhė mund tė jetė Ama e gjuhėve tjera tė formuara, si gjuhė amtare e njė grupi gjuhėsh – e  deri tek Gjuha e Parė!

 

   Njė fjalė qė ėshtė krijuar nga njė gjuhė, nuk mund tė kėrkohet me ethymologji nė asnjė gjuhė tjetėr, por vetėm nga Gjuha Amtare qė e krijoi, vetėm ajo gjuhė amtare ka fuqi spjegimi nė domethėnien e saj!

  Tash, cila ėshtė ajo Gjuhė Amtare qė e krijoi njė fjalė, si emėrtim – dihet kur provohen gjuhėt kryesore, nėse kanė fuqi spjegimi fono-morfologjik dhe cila mund ta spjegojė kuptimin e asaj fjale si emėrtim.

 

   Emri i cili u krijua nga njė gjuhė, si fjalė, kompozitė, fjalė e thjeshtė apo e pėrbėrė, nga gjuha amtare rrodhi, u formua nė bazė tė tingujve, diftongjeve, rrokjeve, si kontest morfologjik, leksikor qė e pėrkufizon, objektin, subjektin, fenomenin natyror, emėrtimin antropologjik, toponomastik, - hidronomin, etnonomin,  botanomin, zoonomin – bionomin nė pėrgjithėsi etj., ku si pėrgjegjese ato emėrtime (nomime) na japin vet kuptimin e tyre vizual, audio-vizual, kuptimin si emėr konkret apo si emėr abstrakt – qoftė i natyrės sė gjallė apo i natyrės sė vdekur - dhe qė i ofrohen mė se afėrti vet gjuhės sė natyrės, prej tė cilės u krijuan tingujt e parė, diftongjet e rroket natyrore!

 

  Emri formon foljet e pjesėt e tjera tė ligjeratės gramatikore, pra, emri emron, apo nomi nomon nomin, pėr atė edhe themi emri emron emėrtimin, si pėrkufizim formulues, duke na dhėnė formulėn e emėrtimit. – Njeriu, me gjuhėn e tij – u bazua nė gjuhėn e natyrės, nė formėn, vetitė fizike, vetitė psikike, veprimin, ndikimin, pėrsosshmėrinė, pozitėn, shprehjen e vet figurative apo zanore, tingėlluese, artikullimin e vet, apo paartikulimin, konkretitetin e abstaktitetin e objektit, subjektit, fenomenit, me pėrcaktimin pėrmes njė pėrgjegjėsje tė tij, tė saj, tė tyre si grup elementesh, apo si njė tėrėsi gjenerale qė ka objekti, subjekti apo vet fenomeni natyror, me pėrcaktimin e qenieve tokėsore vepruese natyrore dhe hapėsirės universale.

   

    Pėrderisa dihet shkencėrisht se emėrtimi I popullit tė parė njihet si populli I pellgut tė ujit, populli I pellgut tė detit dhe nuk thohet – populli I pellagut tė detit – atėherė nuk mund tė vie ethymologjia e emrit nga fjala – pellag – por nga fjala – pellg – pellgu I ujit, pellgu I detit  dhe si emėrtim duhet tė pėrcaktohet etnonomi – pellgaz – populli pellgaz, pellgazėt, gjuha pellgaze – Pellgasishtja, kultura pellgaze, historiografia pellgazgjike, popujt pellgazgjik, ndėrsa si toponom – Pellgania-Pellgazia.

 

   Emri – pellazg si emėrtimi i njeriut tė popullit tė pellgut tė ujit, rrodhi nga fjala pellgase - pellg – pellgu (trajta e shquar), pellgjet (shumėsi) – me tė cilin kuptohet pellgu i ujit - nga gjuha amė e cila e krijoi si spikje skipe illire pellgazgjike dhe se duhet tė jetė fuqimisht si emėrtim i drejtė – pellgaz. Ndėrsa si emėrtim - pellazg mbeti nė shkencė nga gjuhėt greko-sllave si deformim i vet emrit nė fjalė si etnonom – pellazg dhe toponom – Pellagonia. Poashtu, edhe fjalėformimi – arkipellgu, si pellgu I ndėrtuar afėr ujit, me banime njerėzish - arkipellg ėshtė edhe njė deformim fono-morfologjik si arkipelag – pellgu arkitektural – arkipellgu.

 

Emrin – pellg-u kanė tė drejtė ta thonė secila gjuhė sipas natyrės sė saj linguistike, por ethymologjinė e fjalės e nxierrim nga gjuha Amė nga u krijua, duke shprehur vet gjuhėn e natyrės.

 

Pellgu dhe Arkipellgu janė dy fjalė me burim nga e njeta rrėnje fjale, pra, nga rrėnja pellg – pellgu i ujit si fjalė shqipe edhe e sotme ballkanike.

   Fjala arkipellg-u na pėrkujton arkitekturėn e hershme pellgase – pellgasėt si arkitektėt mė tė hershėm tė Antikuitetit deri tek pellgasėt si arkitektė tė Akropolit tė Ethanės (Athinės, Athenės), arkitektėt e Kullės sė Babillonit, Hillionit e deri tek ndėrtimet e njohura edhe tė vonshme tė Konstantinopolit, Arena e Romės, Arena e Pullės, arkitektėt e amfitheatrove nė natyrė: Theba, Kollosi i Rodit (Rodosi), nė Sicilia, Apollonia, Butrinti etj. Dhe e gjithė struktura arkiteknike e tyre ėshtė e njejtė, kudo qė ndodhen edhe sot si monumente tė arkitekturės sė lashtė tė antikuitetit botėror.

   Pellgazėt njihen sot  etnit e arkitekturės nė rrafshin trekontinenal: Azi Perėndimore, Afrikė Veriore dhe Europė Jugore.

   

   Nė bazė tė studimeve etnogjenetike tė sotme dhe tė kaluara, shqiptarėt njihen pasardhėsit e illirėve tė lashtė, kurse vet illirėt njihen si pasardhėsit e pellgasve tė stėrlashtė, si populli I pellgut tė ujit. Prandaj, shqipja e vjetėr ka tė drejtė pėr gjurmimin ethymologjik tė vet emrit – pellazg, siē thohet sot nė shkencė. Shqipja si bija e drejtpėrdrejtė e Illirishtes dhe Pellgasishtes sė stėrlashtė, ka mundėsi tė ndihmojė nė pėrcaktimin e fjalės – pellg-u pėr tė mos humbur kohė e hapėsirė shkencore, nė hulumtimin rreth prejardhjes sė vėrtetė tė fjalės, qė tė mos mbetet edhe mė tutje si emėr I papėrcaktuar emri – pellazg.

 

  Pėrkundėr tė gjitha shkrimeve antike, tek authorėt e lashtė: Herodoti, Homeri, Hesiodi, Hekateu, Dionisi I Halikarnasit, Straboni, Ptolemeu etj., e tek authorėt e shekujve tė shkuar dhe deri tek authorėt e sotėm – kemi shumė kontradikta lidhur me pėrcaktimin e emrit – pellgas ngase nuk u filluan studimet ethymologjike tė emrit nė fjalė, pikėrisht nga gjuha amtare, prej sė cilės rrodhi etnonomi – pellazg, si nga emrat mė tė lashtė tė Linguistikės Gjenerale, qė na lidhė me popullin e pare, respektivisht edhe me gjuhėn e parė tė njeriut.

 

   Pėrderisa ka ekzistuar populli I pellgut tė ujit atėherė medoemos do tė ketė ekzistuar edhe gjuha e popullit tė pellgut tė ujit – gjuha pellgaze - Pellgasishtja

 

   “Njoftimet e authorėve tė vjetėr pėrkojnė nė njė pikė tė rėndėsishme, nė faktin se ata mohojnė ēdo lidhje midis pellgazve dhe fiseve tė mėvonshme hellene, pėrderisa, pellgazėt I bėnin vėndas…, kurse, Hellenėt ishin tė ardhur” (Historia e Shqipėrisė, Tiranė, fq. 49). Lidhur me ketė, studjuesi Muzafer Xhaxhiu, thotė:”Nė saje tė arritjeve tė Historiografisė, tė gjuhėsisė dhe nė veēanėti, tė arkeologjisė sonė nė ēėshtjen e autoktonisė dhe tė kulturės sė kombit shqiptar, ėshtė vėrtetuar katėrcipėrisht, se banorėt e lashtė tė vendit tonė, kanė qenė illirėt dhe se shqiptarėt janė pasardhėsit e tyre. Kėto arritje, kanė ēarė tashmė rrugėn, pėr tė bėrė kėrkime dhe hulumtime tė mėtejshme, pėr tė arrijtur tek pellgazėt”, kėshtuqė vetėm shqipja, mund tė na japi fakte reale pėr pėrcaktimin e emrit – pellazg, si lidhje etno-linguistike shqipe – illire – pellgase.

 

   Homeri hillir – paraardhėsit e illirėve tė lashtė I quante ‘pellgazėt hyjnorė’ atėbotė kur nuk kishte spekullime greko-sllave nė historinė e lashtėsisė dhe pėrvehtėsime ashtu sikur edhe ai vet u pėrvehtėsua e sot njihet gjojasi poet grek, kur nuk ishte, sepse nė kohėn homerike, grekėt porsa erdhen nė Ballkan. Vet Homeri thoshte se “jam nga zoti pellgas” dhe tė gjitha personazhet e vepave tė tia “Illiada” e “Odhisea” janė heronjt e lashtėsisė illiro-pellgazgjike: Akili, Hektori, Priami, Paridi, Asaraku, Odhiseu, Penellopa (ku vetėm shqiptarja e priti burrin 20 vjet, ashtu si e priti nė shumė raste tė dokumetuara me fakte konkrete deri nė kohėn tonė).

 

  Emri – pellazg si etnonom me tė cilin paraqitet populli I pellgut tė ujit, e qė nė shkencėn tonė tė sotme, ėshtė hipothetizuar me prejardhje linguistike nga gjuha greke - pelagos – me kuptimin njerėz tė detit, apo rrafshinė uji, nga fjala   pelargos = lejlek gjoja si njerėz shtegėtarė, kjo ėshtė mė tepėr se njė ėndėrr spekuative pėr t’I hedhur hi syve botės, nė mungesė tė spjegimit shqip, pasi derisot nuk kishte ndonjė hipothezė shqipe tė shtruar botėrisht. Fjala greke pelagos – ka tė bėjė me fjalėn – pelargos=lejlek, kanjushė, por, jo me emėrtimin e popullit tė pellgut tė ujit – pellgaz, pėllgazėt dhe greqishtja nuk mund ta spjegojė emrin – pellgas – pėrmes fjalės – pelazg, qė mundėsia pėr gjurmime ethymologjike nė kėtė rast, nuk ta mbushė mendjen edhe kur dihet se grekėt e pellgazėt nuk kishin asgjė tė pėrbashkėt. Kjo farso u bė duke insistuar ne greqishten e vjetėr, e cila u formua vet nga gjuha illire me ndryshime fono-morfologjike e sufiksive – os, gjoja pėr tu dalluar si njė gjuhė nė vete! A nuk ėshtė qesharake tė krahasohen kėto dy fjalė – pelagos e pelargos, gjoja pėr ethymologji shkencore pėr emrin – pelazg – pellgaz, kur dihet se njera fjalė – pelagos, ėshtė kuptimi I rrafshinės sė ujit, kurse, tjetra – pelargos, ėshtė pėrcatimi nė greqishte I emrit – lejleku, kanjusha dhe gjoja merret si deminutiv shtegėtimi I atij populli tė pellgut tė ujit? Ēfarė kuptimi ka kanjusha nė rrafshinė uji - me pellgun e ujit, tokėn, e tėvona, arkipellgun, nė tė cilin jetoi njė popull me emrin e poatij pellgu – pellgaz?

 

Ethymologjia e emrit grek – pelargos. – Nė vend qė tė pėrcaktohet emri – pellgaz (pelazg) nga fjala greke – pelargos = lejlek-u, mund tė vijmė nė njė pėrfundim ethymologjik shqip, se kjo fjalė mund tė sjegohet pėrmes shqipes.

   Mendoj se, vet fjala greke – pelargos = lejlek-u, ėshtė me ethymologji shqipe, ku formohet nga dy rrėnje fjalėsh – pe + larg + os = pelargos, qė diftongu fillesė – pe – I kompozitės nė fjalė, ėshtė marrė si diftongu qė difton emrin – pellg-u, ndėrsa pjesa e dytė e emėrtimit – larg – kuptohet ndajfolje mėnyre - larg, respektivisht, si folje: largoj (unė), largon (ti), largon (ai, ajo), largojmė (na), largoni (ju), largojnė (ata, ato). Apo, largohem, largohesh, largohet (njajėsi) – largohemi, largoheni, largohen (shumėsi). - Kurse si emėr: largim-I-e-et, I,e,tė larguar, I,e,tė larguarė-a-at-et-it, larguar, me kuptimin e emėrtimit tė shpendit tė largėt – lejlekut, kanjushės, si zog shtegėtar I largėt, nga pellgu larg-pelarg – pelargos – I skajuar me sufiksin grek – os.

 

Njohje gjėrmane. -  Tėvona, studjuesit gjėrman, ethymologjinė e emrit – pellgaz (pellazg), e lidhi me njė mėnyrė tjetėr tė origjinės linguistike, si kompozitė e formuar nga dy fjalė, gjėrmanishte: bhel ezgo = degė e lulėzuar.

   Kjo theori I shkoi pėrshtati edhe studjuesit Windekens – mbase tė gjitha interpretimet me anėn e greqishtes dhe tė gjuhėve mediterrane nuk po mund tė na bindin, pėr prejardhjen e saktė tė emrit – pellgaz (pellazg), ai mundohet tė gjejė njė pikėmbėshtetje arkimediane linguistike, si interpretim tė mbėshtetur nė “pellazgjishten” si gjuhė gjermanike paragreke, ku gjermanėt e vetquajnė lashtėsinė e gjuhės sė tyre, si shkencė – indo-germanistika. Dhe pėrveē shumė studjuesve tjerė, Van Windekensi – si njė nga mrojtėsit kryesorė tė kėsaj theorie, arrinė nė njė interpretim duke e krahsuar fjalėn – pelazg, me origjinė linguistike me prejardhje nga njė formė indo-gjermanike e lashtė – bhel ezgo, kėshtu: “ Nė ‘bhel ezgo’  Windekensi, sheh rrėnjen indo-gjermanike  bhel dhe prapashtesėn ezgo – burbuqe, syth, degė… dhe arrinė nė njė kuptim (me degė, apo me sythe) tė lulėzuar – pėrdorur metaforikisht, pėr tė shenuar forcėn vitale tė njerėzve” (F.L.Hyttenbach, ‘Pellazgėt’, Vjenė, 1960, fq. 145).

  

   Lidhur me kėtė theori tė Windekensit, studjuesi grek, M. Saqellariu, nė veprėn “Popujt parahellen me origjinė indo-europiane”- Athinė, 1977, pohon se hipotheza e Van Windekensit, sipas tė cilės etniku - Pelasgos e ka burimin nė indoeuropianishten “Bhelezgos” (degė e lulėzuar). Mirėpo, ėshtė ardhur kėtu deri tek njė theori duke u munduar tė vėrtetohet disi nga ana fonetike, por assesi nuk ka kurrėfarė mundėsie tė vėrtetohet nga ana semantike. Saqellariu, mendon duke shprehur si aprovim interpretimin e Windekensit, e duke menduar se vėrtet e ka burimin nga greqishtja, duke mos iu pėrmbajtė vet titullit si author “Popujt parahellen…” duke u munduar edhe ta aprovojė theorinė gjermane, edhe ta lejė mjegull nė ethymologji greke!

   Kontradikta e parė linguistike qėndron nė aspektin linguistiko-historik, sesi ka mundėsi, nė pėrmasa indo-europiane, tė gjitha gjuhėt i.e. janė gjermanike dhe kontradikta me vetveten greke tė M. Saqellariut, se flet pėr popuj parahellen dhe nuk e din se grekėt nuk kanė tė bėjnė asgjė me pellgazėt. E si pėrgjegje pėr tė dy theoritė: nėse do tė konstatohej drejtė, vet pėrcaktimi I shkencės linguistike i.e., do tė duhej tė quhej Linguistika indo-pellgazgjike.

                                      

   Edhepse, ajo theori ēka konstaton Windekensi, gjenė njė vėrtetimplotė, po ta shohim fjalėn – bhel ezgo - nė analogji fonetike dhe semantike shqipe, brėnda shqipes si - bhel = bulė, dhe nė deminutivin - bulėz, bulza, qė na del folja shqipe – bulėzoj – pėrsėri edhe vet fjala gjermane - bhel, ėshtė po ajo fjalė me ethymologji burimore me rrjedhė illiro-pellgazgjike nga pellgasishtja bul(ė)=bhel, kuptimi pėr fjalėn – degė-a. Fjala shqipe – bulė, bulėza, bulėzon, ėshtė njė deminutiv I fjalės – lulė, lulėza, lulėzon, qė ėshtė kuptimi I shpėrthimit tė sythit tė lulės sė frytit tė bimės nė degė – bulė, bula, bulėzimi. Kjo fjalė shqipe e vjetėr – bulė, formoi edhe fjalėn i.e. – bulevard, bulevardi, ku tė dy fjalėt e kėsaj kompozite – bule+vard, janė fjalė shqipe, me kuptimin – vardi I bulėzuar anash, rrugė e gjatė me drunj, pemė, bimė tė buluara, vardi (nga emri, hidronomi – Vardari – Vazhdari, lumi qė vazhdon gjatė - lumi I gjatė illirian). Ndėrsa, kėtu e kemi shprehjen shqipe – vardi me bula anash, vardi me bimė tė buluara (bulėzuara), vazhdi me bula – vardi me bula – Bulevardi.

 

Pra, fjala gjermane – bhel ezgo, jo qė e spjegon kuptimin e fjalės – pellazg, por vet kjo fjalė ėshtė me kuptimin e prejardhjes shqipe tė vjetėr – bhel ezgo = bulėza, ku tingulli z, formon kuptimin - bulėzim, lulėzim i bulės, si syth bule, fill lulje e frytit tė bimės, zanafill fryti.

 

 

Popujt pellgazgjik – Europa pellgazgjike. -

   Duke u nisur nga faktet fonomorfologjike linguistike e leksikore, semantike mund tė vijmė nė njė konkludim tė pėrbashkėt shkencor, se vet rrėnjet e illirishtes formuan tė gjitha gjuhėt indo-europiane dhe tė gjithė popujt e vjetėr europian, lidhen shkencėrisht me emrin – pellgaz (pelazg) sikurse: thrrako-pellgazian(pelazgian), dako-pellgazian, romano-pellgazian, galo-pellgazian, germano-pellgazian, franko-pellgazian, anglo-sakson-pellgazian,kelto-pellgazian, thrrako-illiro-frigian (Frigėt illirian nė Azi tė Vogėl) etj. Unė shohė se tė gjitha gjuhėt i.e. pėrbėhen  nga rrėnjet pellgasishte, illiro-pellgaze tė lashtė, kurse, me formimin e gjuhės thrrake tė lashtė, si gjuhė illiro-pellgazgjike, tė gjitha gjuhėt i.e. ndahen nė dy nėngrupe, nga grupi linguistik indo-europian, nė:

a)     gjuhėt euro-perėndimore, si gjuhė illiro-pellgazgjike, ndėrsa,

b)      gjuhėt euro-lindore, si gjuhė thrrako-illiropellgazgjike.

 

   Popujt europian formuan kultet e kulturave tė tyre, pikėrisht duke u bazuar nė elementet illiro-pellgazgjike dhe si tė tillė njihen si popuj illiro-pellgazgjik “elementi pellgazgjik ai qė ka ushqyer rrėnjet e tyre dhe qė ka sjellė kaq veēori analoge nė formimin e tyre psikik, nė kulturėn materiale e shpirtėrore (duke folur pėr shqiptarėt e grekėt N.M.)…pėr t’iu ofruar botės pellgazgjike duhet patur para syve vizion tėrėsor  historik dhe parahistorik nė lidhjet e tij tė mbrėndshme. Dhe ky vizion, mund tė pėrfitohet kur operohet jo vetėm me nocionet e arkeologjisė, e etur pėrjetėsisht edhe pėr njė fragment stele, apo amorfe, me nocionet e gjuhėsisė, shkencė jo plotėsisht e saktė, ku jo rrallė ka luhatje tė ndryshme tė interpretimit tė ligjeve tė saj, por edhe me mjete tjera, duke arritur deri tek fantazia, intuita, deri tek vizioni romantik e patriotic, deri aty ku racionalizmi mbaron sė verpruari” (Muzafer Xhaxhiu, Studio albanica, 1970,1).

 

   Elemente pellgazgjike, qė sot nėnkuptohen prej Homerit, me shprehjen e tij  “Pellgaz Hyjnorė” ku vetėm fjala ‘hyjnor-e-ja, hyjnia, hyjnitė, hyjnesha-t, ka mbetur si dokument linguistik shqip, pėr ta pėrcaktuar emrin - illir – hillir-hyllir (ilir), si hyllir hyjnorė, njerėz hyjnorė – njerėz qė emėrtuan yjet (hyjet e qiellit), emrat e tyre janė sot emrat e yjeve universal tė Universit (vet veprat e Homerit, janė pėrkthyer e pėrshtatur nė greqishte, nga illirishtja dhe origjinalet janė zhdukur, tok me tė gjitha veprat illirishte, 90 tragjediė e Eskillit e  tė tjerėve dietarė illirian).

  Poashtu Herodoti, kur thotė se “...hellenėt i moren kėta emra nga Pellgazėt” , ndėrsa mythologu, P. Grimal thekson se “kur erdhen hellenėt nė brigjet e Mesdheut, ata gjetėn aty hyjni e kulte, kuptimin e tė cilave nuk e njihnin”,- poashtu Thuqididi, duke folur pėr Helladėn, thotė se ajo nuk ekzistonte mė parė, “dhe se emrin ia kanė dhėnė asaj, fiset e ndryshme, mė tepėr pellgazėt”. “N’iebuhr i bėnte pellgazėt popullin mė tė pėrhapur nė Europė, parase tė fillonte Historia e Greqisė” (G. Dottin “Popuj tė vjetėr tė Europės” – 1916, Paris, fq.129).

 

   Pellgazėt mendohet tė jenė dukur edhe para mijėvjeēarit tė IV p.e.r. nė hapsirėn mesdhetare dhe egjeane, mendojnė disa dijetarė, historian. Si rrjedhė kronologjike dhe nė lidhje gjenetike illiro-pellgase kemi sot dy theza tė njohura: njera thotė se illirėt janė fis pellgaz, degė e trungut pellgazgjik, kurse tjetra thotė se, pellgazėt janė fis illirian. Studjuesi, Hyttenbach, nė veprėn e tij “Pellazgėt”, i pranon pellgazėt si illirė, jovetėm nė Thesali dhe Epir, por edhe nė Makedhoni, Pelloponez, Troadė (Trojė), Atikė, Azi tė Vogėl, Kretė e ujdhesa tjera egjeane edhe nė Itali. Tash, a janė pellgazėt fis illirian, apo illirėt njė fis pellgazgjik, na trajtojnė tė njejtėn lashtėsi etnogjenetike, tė dy theoritė shkencore i.e., si ēėshtje ende tė hapura, por, qė thonė tė njejtin pėrfundim, se illiro-pellgazėt, apo pellgazo-illirėt janė paraardhėsit e stėrlashtė, stėrgjyshėr tė shqiptarėve ballkanik tė sotėm.

 

  Pellgazologu, Hyttenbach, jovetėm qė i pranon pellgazėt si illirė, nė Epir e Thesali, Makedhoni, Trojė (Troadė), Azi tė Vogėl, Thrrakė, Pelloponez etj., por thotė se “ky unitet i gjėrė qytetėrimesh, tė tėrėsisė ballkano-anatoliane dhe ky rend kronologjik i evolucionit tė tyre nė periudhėn e kalimit nga neolitiku nė atė tė metaleve, na ēon nė pėrfundim, qė rruga e pėrshkruar nga tė parėt e illirėve, duhet tė kėrkohet nė gjysmėn e mijėvjeēarit tė Tretė (III) p.e.r.” atėbotė, kur bota illire ishte nė kulmin e lulėzimit tė saj kulturo-historik, si kohė parazeusiane e Olympit illirian, atėbotė kur lulėzonte rrjedha kronologjike e Kronit pellgazgjik, tė cilin e mbuloi epoka zeusiane edhe si periudhė mythologjike, edhe si periudhė historiko-shkencore e antikuitetit illirik.

 

       Tash, mund tė shtrohet pyetja thjeshtė: a duhet tė pėrcaktohet emri – pellazg si paraardhėsi I illirėve dhe shqiptarėve tė sotėm, pėrmes fjalėve greke – pelagos e pelargos, apo nga gjuha shqipe, si gjuhė illiro-pellgaze pėrmes fjalės - pellg – pellgaz – si populli I pellgut tė detit, kur dihet se shqipja ėshtė bija e illirishtes dhe pellgasishtes, gjuha  e paraardhėsve illiro-pellgazgjik? Natyrisht, Shqipja pėrcakton emrin e paraardhėsve pellgaz!

 

   Tė shohim tash nė bazė tė natyrės sė gjuhės se si tingėllojnė fono-morfologjikisht dhe semantikisht, zotat e antikuitetit illiro-pellgazgjik, me emėrtimet e tyre, pėr tė vėrtetuar jovetėm spjegimin shqip tė tyre nė mėnyrė ethymologjike, kur shqipja I ka si emėrtime paraardhėse tė saja – por, se Shqipja ėshtė vet Gjuha e Perėndive tė Olympit illiro-pellgazgjik – skipe illire-pellgaze.

 

1. Zeusi ………..zoti suprem, zojsi suprem

2. Apolloni …….zoti I diellit

3. Thetis (Poseidoni) ….zoti i detėrave, Theti=Deti

4. Hermesi ….. zoti I fshehtėsisė

5. Klimnestra….perėndia e klimės, motit – klima nestra (nesėr)

6. Aresi, Marrsi…zoti I luftėrave, marrėsi I jetėrave nė luftėra - Marsi

7. Dionisi ………zoti I argėtimit,

8. Ethana, Athena, Thana …….perėndia e tė folurit, mbrojtjes dhe e bimėve      

9. Afrodita……..dita afron, perėndia e ditės, e bukurisė dhe dashurisė

10.Hera …………perėndia e qėndresės, fuqisė qiellore

11.Dhemetra….perėndia e bujqėsisė – ama e dheut, arės sė bukės

12. Artemidha …perėndia e arteve dhe e gjuetisė – arte m’I dha, m’I dha artet

 

   Kėta 12 perėnditė illiro-pellgazgjik, jovetėm nė pikėpamje mythologjike, si drejtues tė njeriut e botės sė lashtė,  ky numėr 12, jovetėm qė ėshtė numri I 12 muajve tė vitit tė kalendarit illiro-pellgazgjik – por, edhe derisot, ky numėr ėshtė pėrcaktues I 12 fiseve shqiptare: Hoti, Gruda, Gashi, Berisha, Krasniqja, Thaēi, Kastrati, B’tyēi, Kelmendi, Shala, Shoshi e Morina. 

 

  Poashtu, ky numėr 12 tek shqiptarėt ėshtė edhe pėrkufizimi I kėshillit gjykues, si ent gjykimi zakonoro-juridik, si gjyq popullor – gjykatė drejtėsie, ku ndahet drejtėsia: betime, rregullime pronėsoro-juridike, pajtime gjaqesh, gjykime veprash penale, rregullime problemesh finansiare, gjykime dhe ekzekutime administrativo-pronėsore, rregullime problemesh familiare, martesore, trashigimore, etj., - si formė e juridiksionit shtetėror nė Kosovė derisot nė shek. XXI. - Pėrmes 12 Pleqve, apo 12 Prijėsave tė 12 Fiseve, si Paria e 12 fiseve shqiptare nė fjalė, u formua si gjykatė popullore me emėrtimin - Pleqnia – Plakonia – Kuvendi I Pleqve shqiptarė.

   Plakonia shqiptare e sotme, si forum zakonor juridiksional, na pėrkujton Plakoninė illiro-pellgaze tė lashtė – Gjykimi me 12 Pleq, apo Betimi me Njėzetekatėr (nga dy prijėsa-princa pėr ēdo fis), ėshtė edhe sot nė shprehjet shqipe si: “Njėqint gjaqe bėhen dhe nė fund nuk kanė care pa u ulė nė ēergė me 12 Pleq nė Plakoni / Duhet patjetėr me dalė n’Plakoni / Beja bahet me 12 Pleq edhe me 24 / Qysh ta ndanė Pleqnia – nuk guxon me luejtė / Ta bajė benė me 24 / etj. Pakonia shqiptare ka rregulluar problematikėn ekzistenciale – si njė Gjyq i Popullit nė funksion edhe nėn shtete e pushtete tė huaja shekullore.

  Mythologjia illiro-pellgazgjike, si trashigimi etnogjenetike reale pasardhėse deri tek shqiptarėt ballkanik, ėshtė pėrciellė me pėrkushtim tė plotė nga mythi deri tek Realja – respektivisht, duke I spjeguar ethymologjikisht 12 zotat e Lashtėsisė.

 

   Ndėrsa, sa pėr kuriozitet linguistik, pėr ta shikuar e ndjerė natyrėn e gjuhės, se tė kujt janė vėrtet, zotat e antikuitetit, tė shohim perėnditė greke tė kohės: Hypsistos (zoti I qiellit), Chthonios (zoti I nėntokės), Moiraia (Athena), Grairae, Graces (grekėt e sotėm), Melaina (Afrodita), Teleia (e begatisė), Hesperidea, Leukothea, Letos, Hestia, Eileithyia etj.(‘Zotat e grekėve’ sipas Karl Kerenyi-t).  A nuk janė kėta zota grek, si emėrtime tė natyrės sė gjuhės greke, qė dallojnė nga zotat illiro-pellgazgjik?

   Natyra e gjuhės preokupon tė rishqyrtojė linguistikėn me mėnyrat fono-morfologjike e semantike, nė emėrtimet e lashtėsisė, si rishqyrtim I Historisė!
 

 Priru /Torna