Mirė se erdhe...Benvenuto...
ARBITALIA 
Shtėpia e Arbėreshėve tė Italisė
La Casa degli Albanesi d' Italia  
 

Nezir Myrta  /   ETHYMOLOGJIA E EMRIT – SHKUP

 

   Toponomi – Shkup (skopje)  - dhe

   Etnonomi –  shkuptar (shkupjan)  

                           Skenca skipe

                         GENOGUISTIKA

           Tri rrėnje tė njė territori: skup (skop) – scard –

                                                     Skord – skodr – (skut)

 

               Skupi – Skardi – Skodra, - tre emra skiptar

 

Rrėnjet: skup – skop – skip – skyp – skard – skord – skodr 

skut – skot - skep -  skap - skam – skan – sken(d) skom 

– skyf – skyth – skit – skat   - skel – skulp –  skum – skem – skil – 

skar – skad – skien – skab – skal – skath – skav – skuē –skur – skurr – 

skud – skulp – skalp – skor – skand – skall – skaf – skef -

                           Lidhen me rrėnjen – skun – s+kun – kun – kuni – kuniform (Cuneiform)

                              Genoguistika  

(Nė vend tė hymjes)

 

Genoguistika – do tė thojsha se mė sė miri, mė dukėt emėrtimi mė real pėr shkencėn gjenerale tė gjurmimeve linguistike fillestare, si fillesa  zanafilla emėrtuese, tė cilat lidhen me prejardhjen, apo, burimin e tė folurit dhe tė shkruarit, nga Gjuha e Parė - rreth ethymologjisė fonomorfologjike – onomasiologjike e onomastike, mbi studimin e origjinės gjuhėsore antroponomike dhe toponomastike, nė radhė tė parė.

 

  Genoguistika – Geni i Guhės – shkenca mbi Genin e Gjuhės.

  

   Genoguistika ėshtė shkenca e Genit tė Guhės (Gjenit tė Gjuhės), genit krijues tė gjuhės, se prej nga (kah) rrodhi fjala, emėrtimi, apo kah u lind gjuha – lingua, pėrmes tė cilės filloi nomimi apo emėrtimi gjeneral gjenealogjik onomasiologjik.

 

  Genoguistika, si shkencė do tė pėrcaktohesh, nė gjurmimin fono-historik, nė bazė tė historikut tė tingujve dhe morfologjiko-historik, nė bazė tė historikut tė morfemave tė natyrės sė gjuhės, gjatė zbėrthimit analitiko-sintetik e semantik, tė emėrtimeve, nė rrokje, diftongje e tinguj – duke hulumtuar me spikatje origjinore, jo vetėm nė rrėnjen kryesore tė fjalės, apo emėrtimit, por duke gjurmuar edhe mė thellė, nė thellėsi tė pakapshme, apo tė padukshme fonetike, se ku dhe ēka fshehet brėnda rrėnjeve tė fjalėve, rrokjeve, diftongjeve dhe vet brėnda tingujve tė rrėnjes sė fjalės, - ēka mungon e nuk duket ndėrmjet lidhjeve tė diftongjeve dhe tė tingujve tė fjalės apo emėrtimit – duke e pėrcaktuar saktėsisht nė mėnyrė shkencore.

 

  Genoguistika ėshtė shkenca e cila merret me studimin e genit tė guhės (gjenit tė gjuhės) si origjinė linguistike onomasiologjike gjenerale.

 

 

Hymje nė toponomastikėn ballkanike. -

   Toponomastika ballkanike nė realitetin e sigurtė tė gjurmimit ethymologjik tė saj periudhor kohorė, thotė genesa guhėsore shkencore – Genoguistika, ėshtė vetėm njė pjesė toponomesh tė mbetura nga bota gjuhėsore e lashtėsisė trekontinentale asio-afriko-europiane, resektivisht, ėshtė vetėm njė pjesė e toponomastikės kuniforme pellgazgjike, e cila zėn vend nė burimin e gjuhės sė parė, si rrjedhė illiro-pellgasishte e njė madhėsie linguistike nė pėrmasa botėrore, tė kohės sė fillit tė gjenezės gjuhėsore tė pellgazėve, si krijues tė gjuhės dhe abecesė sė gjuhės sė parė – kuniforme.

 

  Toponomastika e sotme e Ballkanit, ėshtė aqė e ndryshuar gjatė dyndjeve, pushtimeve dhe mbizotėrimeve tė pushtuesve tė ndryshėm ballkanik dhe jashtėballkanik, sa qė ndėrthuret me prezencėn e secilit prej tyre, nė pėrmasa historike tė kohėrave. Pushtuesit, gjithmonė u munduan tė zhdukin faren fonetike e morfologjike tė antroponomeve, toponomeve, hidronomeve origjinale dhe aqė sa munden edhe tė bionomeve nė pėrgjithėsi, e deri tek ndryshimet edhe ato astronome, kur ata pushtues ishin superfuqi, secili nė kohėn e vet, e jovetėm pėr aqė kohė sa ishin, si pushtues e kolonizues dhe si pushtetarė e kolonizatorė  - por gjurmėt gjuhėsore tė tyre, mbetėn shumė tė pashlyera, apo si shtresime gjurmėsore njera mbi tjetrėn. Kėshtu pėr shėmbull, gati pothuajse tė gjitha toponomet jovetėm ballkanike, shtėrzejnė ta thonė tė vėrtetėn e tyre burimore gjatė studimeve ethymologjike, mbase janė shtresuar sendimente aqė tė shumėta fonomorfologjike, prefiksale e sufiksale, sa qė ethymologjia e njė fjale apo emri, na del njė pėrzierje substratesh fonetike, tė mbetura njera mbi tjetrėn gjuhė tė pushtuesve, si njė kronologji historike invazionuese. Pėr atė edhe shumė theoricientė e theori tė tyre, dje e sot, hasin nė kundėrshtime tė natyrshme dhe jo tė natyrshme, rreth ethymologjisė sė njė emėrtimi, si pėrcaktim shkencor linguistik – duke menduar se ka disa tė vėrteta burimore, nė tė njejtin emėrtim (edhe duke injoruar ethymologjinė e vėrtetė edhe duke pėrvehtėsuar nė forma plagiati e falsifikimi historiografik) – kur dihet se ekziston vetėm njė e vėrtetė reale. Kjo na vie diēka si ēuditėrisht, ngase tė gjitha ato gjuhė tė pushtuesve mbi njė vend tjetėr tė pushtuar me dekada, shekuj e millieniuse – ishin e janė secila e lindur nga njė burim i pėrbashkėt gjuhėsh – nga gjuha e parė – u lind gua – lingua, me njė tė drejtė historike indirekte.

   Mirėpo, edhepse mund tė gjejmė gjatė gjurmimeve gjuhėsore, disa shtresime substratesh fonomorfologjike nė njė fjalė, apo emėrtim, pėrsėri, mundet tė mbetet mė e dukshmja, ajo gjuhė vendase autoktone, ku nė emėrtim reflektohet fonetika figurative e gjuhės nga e cila rrodhi toponomi (fjala apo emėrtimi) dhe vetėm ajo gjuhė qė ėshtė Ama e atij toponomi, ka fuqi shprehėse spjegimi tė kuptimit esencial tė emėrtimit nė fjalė.

   Shpesh kemi aso kundėrthėniesh si antagonizma linguistike (ndoshta edhe vet mbrėnda  njė gjuhe nga studjuesit e saj), ku gjatė keqinterpretimit tė njė zbėrthimi fonomorfologjik tė emėrtimit, duke mos e qėlluar saktėsisht sistemin e ndarjes nė rrokje, diftonge e tinguj, na dalin disa kuptime studimesh, sepse ashtu si e mendon dhe e kryen ndamjen (dėshifrimin) e emėrtimit, poashtu edhe do tė dali origjina gjuhėsore, mbase, secila ndamje, apo zbėrthim fjale, e jep njė kuptim nė vete. Por, se sa ėshtė kryer zbėrthimi i fjalės drejtė, mvaret, edhe vet ethymologjia e saj. Kėshtu na dalin disa spjegime pėr tė njejten fjalė apo emėrtim.

  E cili ėshtė pėrcaktimi shkencor mė i drejtė e real, mvaret se ku pushon e vendoset mė nė thellėsi kuptimore tė gjithanshme shkencore, vet ethymologjia e emėrtimit, tė fjalės, emrit, si toponom, hidronom, etnonom, antroponom, patronom etj.

 

   TOPONOMI – SHKUP (SKOPJE)

     

  Toponomi – shkup si emėr shqip i sotėm lidhet me fjalėn skipe-illire – skup -  e kjo fjalė – skup, lidhet me gjuhėn kuniforme, e cila merret si gjuha e parė

(Cuneiform Language). Fjala – skup – sipas studimit genoguistik mund tė zbėrthehet nė kėto pjesė fonomorfologjike: s + ku + p = skup, ku tingulli – S – lidhet me kuptimin PIE – gjarpėror dhe vet ka formėn e gjarpėrit, i lakueshėm, qė kthehet, gjarpėron, figurativisht, ėshtė gjarpėri i rrufesė, forma e vetėtimės gjarpėrore nė qiell, qė symbolizon njeriun e rrufeshėm nė veprime psiko-fizike – i shpejt, i rrebtė si rrufeja nė beteja. – Ku vet onomatopeja e shkelqimit tė dritės sė rrufesė nė qiell – vetėtimės gjarpėrore, para shiut tė rrebtė – fonetikisht ėshtė  S, si tokzanore dhėmbėzore, nė momentin para krismės sė rrufesė, veton gjarpėri i vetėtimės. Poashtu, ėshtė edhe onomatopeja e lėvizjes sė gjarpėrit si rrėshqitės, nė pikėpamje onomatopeike dhe figurative nė lėvizje – i cili quhej nė skipen-illire  – serpen = gjerpen-gjerpni, duke formuar shumėsin e emrit nė illirishte – gjerpijt, me theksin gjysėm tė mbylltė tė tingullit – e - nga Gegėnishtja e vjetėr shqipe. Me theksimin e tingullit tė ndryshuar – s=gj, ku tingulli – S, si fillesa e fjalės, u ndryshua nė dytingullorin e sotėm shqip – gj, kurse nga illirishtja nė latinishte, iu shtua sufiksi – te, me ndryshimin e tingullit tė dytė dhe mbeti - serpente, lat.  (serpen+te=serpente).

 

  Rrfeja skrun n’qill(ė) si gjerpen = rrufeja shkruan nė qiell si gjarpėn - ėshtė tingulli – S, nga tė folurit gege tė vjetėr shqipe. Pra, kuptimi fonetiko-historik i tingulllit – S, ėshtė edhe vet kuptimi fonetiko-natyror i lakimit tė dritės sė fortė tė vetėtimės sė rrufesė, si gjarpėri – pak para krismės sė saj dhe kjo theori lidhet me kuptimin e dyfishtė tė shpejtėsisė psiko-fizike tė njeriut si njeri i rrebtė - edhe tė ashpėrsisė dhe shpejtėsisė sė rrufeshme tė njeriut, si gjarpėri, ku edhe u krijua kulti totemik skip-illirian mbi gjarpėrin, si ora e tij, njeri me Orė.

 

   Kurse pjesa e dytė e emrit – skup = s+ku+p, ėshtė diftongu – ku, qė lidhet me fjalėn – ku^, (kui-kuji) – kun-(kuni), me ndryshimin e tingullit – fundor nė trajtėn e pashquar – n=p, dhe rrodhi – skup (nga skun), e qė difton, shpejtėsinė e njeriut dhe njėkohėsisht edhe ashpėrsinė e tij – kuni i rrebtė si rrufeja – skun-i=skup-i.  Tėvona, me ndryshimin e tingullit, zanores sė rrėnjes – u=o, u formua fjala skipe-illire – skop, qė ėshtė njė copė shtage druni, skop-i=shkop-i, ku sipas njė theorie e cila thohet, ėshtė kuptimi i – shkopit tė zjarrtė (armės sė zjarrit), shkopijt e zjarrtė, si vend luftėrash gjatė pushtimeve, dhe nga fjala e hershme skipe-ilire – skop (shkop) rrodhi fjala maqedonishte e sllave – Skopje (Skoplje) me disa ndryshime sufiksale.

 

 

Skipja illire. – Si e lidhin disa theoricient, fjalėn – illir, me fjalėn gjarpėr.

   Studjuesit e kohėve tė shkuara dhanė disa theori shkencore lidhur me pėrcaktimin e emrit illir, nga fjala – Hillyrius (illyrios), qė do tė thotė – i lakueshėm, gjarpėror – S, duke e lidhur me fjalėn greke tė lashtė – illyo, ashtu sikurse e nxierr edhe illirologu Aleksandėr Stipēeviqi, duke u munduar ta spjegojė origjinėn linguistike tė emit – illir, nė prothezė tė theksuar se prejardhja e illirėve lidhet me gjarpėrin, me emrin – illyriana, si besim qė ka luajtė rol nė religjionin illirian. Qė, sipas studjuesit gjėrman Otto Gruppe, nė veprėn “Mythologie...” Mynchen, 1906, fq.358, i pari qė vuri nė dukje njė theori tė tillė ku ethymologjia e emrit – illir, lidhet me gjallesėn gjarpėri - “kjo fjalė greke – illyo=lakohet, kthehet”. Stipēeviqi vazhdon rreth emrit – illir: “filologu slloven, Karel Oshtir, gjithashtu erdhi deri tek konkluzioni, ku nė kėtė emėr – illir(illyr) fshehet gjarpėri. Vėrtetimin pėr kėtė e gjeti nė argumentin qė ėshtė edhe mythi i madh mbi gjarpėrin tek Hititėt indo-europian, e mbajti emrin e kuptimit tė njajtė.” Sipas K. Oshtirit, “ai gjarpėr ėshtė quajtė – illyriana dhe gjithashtu ėshtė vėshtirė, qė nė pėrbėrjen e atij emrit, nuk shihet ngjashmėria me emrin - illir”. Kėshtuqė, theoritė e theoricientėt heshten pėr njė kohė, kur, iu shkoi pėrshtati duke mos e njohur brėndėsinė ethymologjike tė emrit – illir, sepse gjarpėri nė besimin fetar illirian, kulti totemik mbi gjarpėrin, ishte vetėm njė cilėsi a veti e karakterit tė idhtė, tė sertė, tė ashpėr, guximtar, tė rrebtė tė njeriut, si rr’feja n’beteja – guximi si njė element psikik illirian. – Ndėrsa, ethymologjia e vėrtetė qėndron nė pėrcaktimin e emrit – illir, nga fjala e hershme PIE – hill-i (hyll-i), ill-yll, (me shėmangien e tokzanores – H, indo-europiane-hindoeuropiane) - qė do ta pėrkufizojsha me shprehjen – Llama e illit, drita e yllit. Sot nė shqipen ballkanike, disa fjalė lidhur me kėtė rrėnje hyj, hyji, hyjni, hyjnia, hyjneshė, hyjnesha-t, hyjnitė, hyjnore, hyjnike, Hyjnor, Hyjnori, Hyjnorėt, i,e,tė hyjnueshme, hyjnueshėm - janė si emėrtime tė shėnjta, hyjnore, ku edhe i pėrgjigjet fjala tjetėr shqipe poashtu – shėnjt, Shėnjti, shėnjtėnit, shėnjtėri-a, shėnjtėritė, i,e,tė shėnjta, shėnjtėrore, shėnjtėror, shėnjtėrore, (shėjt, shėjti, shėjnim-i, shėji, me shėj, i shėjuem, gege-shqipe).

 

   Sipas, studjuesit Niko Zhupaniqit, nė veprėn e tij ‘Etnologu’ 5-6/1933, fq.100-101, thotė lidhur me prejardhjen e emrit illir: “njė paraqitje ėshtė gati si naive (naivisht), por qė shpesh citohet, - arkeologu Qiro Truhellka, sipas theorisė sė tij, thotė se emri ilir, mund tė spjegohet pėrmes fjalės shqipe – ‘i lirė’.Pėrveē kėsaj kemi edhe mendime, qė emri illir nuk ėshtė indo-europian, por paraindo-europian, i rrjedhes mediterane (“pellgazgjike”)- pellazgjike”. Ky mendim na jep tė kuptojmė se emri illir, shtrihet nė pėrmasa botėrore trekontinentale tė kohės sė tij, duke rrjedhur nga rrėnja pellgazgjike dhe vet prejardhja shihet kjartė – illiro-pellgazgjike, apo pellgazo-illire, sipas theorisė, sepse, bota pėrjetoi disa pėrmbytje e fatkeqėsi natyrore, sėmundje gjenerale shfarosėse - ku u shua gati tėrėsisht, por qė nė secilėn fatkeqėsi, u ruajt fara e njeriut dhe filloi e rifilloi pėrsėri nga e para, nga fillesa – si filli i jetės (qė na duket neve), apo – rifillim jete!

 

    Tė dy fjalėt – skup – skop, lidhen me gjuhėn kuniforme illiro-pellgazgjike dhe kanė kuptimin e kunit e skopit (kuni e shkopi) si fjalė tė para skipe (shqipe), nga Skipja e Parė me origjinė linguistike kuniforme, tė cilat lidhen me kuptimin e drunit, njė copė dru, njė copė shkop, qė ėshtė vet – kuni, nga i cili edhe u lind guha kuniforme, si gjuhė e parė e folur skune-skipe, nga kuptimi gjenealogjik linguistik, skun – qė do tė thotė, kuni i rrebtė, kuni shkreptimė, si garpėri i dritės sė rrufesė, nė pėrcaktim tė shpejtėsisė, ku lidhet me guximin e njeriut, si veti e karakter specifik i veēantė psiko-fizik.

  Tingulli – S, ka kuptimin e lėvizjes, skun - spejt (shpejtėsia), nė formė lakore na jep hieroglifin rrufetar, gjarpėror, me shkrim si shkrollė – kun – skun – e nga kjo formė shprehėse me konstitucionalitet ilinguistik, na del nė shprehjen e fjalės - skrun – kuni shkrun – kuni shkruan, shkrimi i shkrollės (shkronjes). Nga vetia e karakterit shpėrthyes tė njeriut, nė aspekte tė ndryshme mėnēurie, diturie, trimėrie, nė log a provė studimi edhe shkencor, rrodhi emėrtimi – skun, i cili nga kuptimi i emrit – skop (shkop-i), me ndryshimin e tingullit fundor – n=p, u formua emri – skup, skop, ku sot nė shqipen ėshtė – Shkup, kurse nė sllavishtet – Skop (Skopje, Skoplje). Fjalėt rrėnje: kun – kup – kip – kyp – kop,  kur duhet tė vėhen nė lėvizje, nė gjallėri, nė jetė, jetėsohen, gjallohen, zhvillohen - pėrmes fillesės, tingullit – S – skun – skup – skip – skyp - skop – nga tė cilat rrėnje fjalėsh rrodhėn emėrtimet: Skuni – Skipe (shqipe-Shqipja), edhe si emėrtim pėrcaktimi i zogut tė qiellit, qė karakterizohen prej atij zogu tė rrufeshėm, kėto  vetitė e cilėsitė dhe karakteret e njeriut nė tokė, me tė cilin emėr edhe u pėrcaktuan shqiptarėt, etnonomi shqiptar – skip – skiptar, skiptari, Skipnia – Skipėria (Shqip – shqiptar – shqiptari – Shqipnia, Shqipėria). Vlen tė theksojmė se me lindjen e grupit tė tingujve shqip – pt, si pėrcaktim i shpejtėsisė, imunitetit, qėndresės sė njeriut, pėrballimit kundėr ēfarėdo vėshtirėsie nė jetė, si njeri qė nuk mund tė zhduket nė asnjė mėnyrė, sado tė egėr e barbare tė veprohet mbi tė, kundėr tij – ky grup tingujsh – pt – dha disa fjalė e kompozita i.e. sikurse janė: Ptolemeu, skipter, skiptar, kapter, monopter, tė cilėt lidhen me kuptimin e pathyeshmėrisė, nga ato fjalėt kompozitat PIE, me koncept tė pėrballimit, ekzistencės heroike, pamposhtėshmėrisė etj., qė janė veti e shqiptarit – skuptarit – skiptarit – shqiptarit.

 

   Tash, fjala – skun, me formimin e grupit fillestar tė dy tingujve – sk, si formė skallimi, kapėrcimi, shkallė e ngritjes sė diturisė dhe veprimit tė njeriut, si spikatje graduale psiko-fizike, zhvillim i vetėdijes, pėr ta kapėrcyer primitivizmin, pėr tu ngritur pėrmes tė tė menduarit dhe pėr tu bėrė zotėrues i tokės, mbijetues mbi tė gjitha gjallesat tjera nė natyrė – ky skun, duhet tė vėhet edhe nė lėvizje tjetėr, nė lėvizje shkrimi, sepse vetėm lėvizja gjallon, jetėson jep vitalitet. Pėr tu arrjitur kjo formė e ngritjes sė vetėdijes, duhet veprim konkret, e tė formohet pas gjuhės sė folur ajo gjuha e shkruar – abeceja e parė. Pėr tu shkruar tingulli (pėrmes hieroglifit), duhet njė forcė tjetėr tingullore e fjalės – skun – skup – skip – duke u lidhur me atė fuqi qė bjen, bie, ajo qė Ra, nė kuptimin e rėnies – ra, (sipas tė cilės edhe u formua besimi nė zotin Ra – u^ra – e cila ėshtė vet ura lidhėse nė mes tė tė folurit dhe tė shkruarit tė gjuhės sė njeriut. E pikėrisht kjo – ra, duhet tė krijojė vend nė fjalėn – skun-skup-skip, menjėherė pas grupit dy tingujsh fillestarė – sk – tė krijohet njė – R dhe tė formohet fjala tjetėr – sk(r)un – sk(r)up – sk(r)ip = skrun – skrup – skrip, ku fjala – skrun, formoi fjalėn shqipe – shkrun, shkruen-shkruan, ai qė shkruan, kuni qė shkrunė (shkruan), shkrim, shkrimi, e deri tek formimi i fjalėformimeve tjera - shkrimtar-i-e-ja-ėt, shkrime-t, shkrues-e-t, shkrimtore etj.  Kurse, duke u bazuar nė pjesėmarrjen e grupit tė dy tingujve – pt, rrodhi nga – skrip = skript-i-e-et, skriptor-e-ja-et - skripti, shkrimi i shkrollės nė abecenė e gjuhės dhe prej saj nė shkrimin e gjuhės nė forma tė ndryshme tė shkrimit. Mbase nė formimin e disa gjuhėve tė Lindjes, na formohet si gjuhė e lashtė, ku u pėrdor nė vend tė grupit – pt, vetėm tingulli – t, skrit, skriti, qė formoi gjuhėn e shkruar – sanskrit, san+skrit me kuptimin shqip – sanskriti, san=sony = son=zon-i – qė do tė thotė – shkrim i zanit (sanit-sonit-zonit)- san skrit – son skrit – zon shkrim – zonshkrimi – zanshkrim-sanskrit.

 

  Fjalėt: skun-shkrun, skroll (shkrollė), skoll (shkollė), skencė (shkencė), spik (spika, spikatje, spikamė, i,e,tė spikatur), skall (shkallė, gradė), skept (skeptik, skepticizėm), skard (skardi, Sharri), skot (skoti, skotėt), skien (sciense-shkenca), skamp (shkamb-i), skab (shkabė, shkaba-shqiponja), skan (skandi, skandėt), skulp (skulpturė) etj., janė tė gjitha kėto fjalė tė njė gjuhe paraardhėse i.e. kuniforme – skipe-illire pellgazgjike.

 

   Vet fjala – kun, nga gjuha kuniforme u ngjallė me ngritje audio-vizuale, pėrmes shkrimit tė shkrollės dhe nė gjuhėn e folur kuniforme, merret si formė e hershme – kun – kunu^, qė sipas grupit tė shqipes sė folur tė sotme, gjindet grupi – nd, si formė bashkėdyzimi dy tingujsh nė njė tingull specifik, tė veēantė, qė nuk ėshtė nė shqipen e shkruar – ku e forcon tingullin – n, nė fjalėn – kun(d), kun(d)u, dhe na rrodhi fjala – kundu, e me shėmangien orale tė njerės zanore, tė parės nė fjalė – u, - k’ndu, u formua fjala – k’ndu, dhe po ai tingull – u, i shėmangur gjatė tė folurit, u ndryshua nga – u=ė, kėndu (e), kėndim-i, kėndohet, gjuha qė kėndohet (flitet), gjuha qė lexohet, leximi-kėndimi i gjuhės, ku kemi disa shprehje shqipe tė sotme – a din me k’ndu librat,/ a din me ma k’ndu qet letėr, / k’ndimi asht punė e madhe, / njeri i k’ndushėm (i dijtur), / a shkon ti me k’ndu n’shkollė, / nė kuptimin e leximit tė librit, letrės, mėsimit nė shkollė etj.

 

   Vlen tė theksohet se vetėm tingulli – k, vertikal, si hieroglifi i ngritjes mbi botė e jetė me vizion ardhmėrie – k, horizontal – kalė, kali, kurse – k – vertikal – njeriu, ecja, kalimi, kalueshmėria, tejkalimi i vėshtirėsive nė jetė, e kaluar, e kalueshme – vetėm ky tingull, nga fjala – kun-i, mbeti nė formimin e emrit – kėnga, nga fjala – k’ndim – kėndim-i-e-et, nga kuptimi i tė diturit tė leximit, apo shkrim-leximit tė gjuhės – nė kuptimin oral zanor, tingullor, kėndimi i asaj qė ėshtė mėsuar – kėnga – qė kemi tash, ndryshimin e grupit bashkėformues morfologjik – nd, nė – ng, poashtu me njė tingull theksimi nė shqipen e vjetėr – kon(g)a (skipe-illire) – ka^n(g)a (gege-skipe)– kėnga (toske-skipe) – konga k’ndohet pėr dy fjalė – shprehje e lashtė shqipe.

 

  Toponomi – skup (skop) u formua nė bazė tė gjuhės shqipe, si skipe-illire pellgazgjike – Shkup-i, (Skopje), i cili lidhet territorialisht e kulturalisht si njė fjalė – emėrtim shqip, qė i takon njė populli shqiptar edhe historikisht, si kryeqyteti i Dardhanisė (shek.VI e.r.).

    Nė kėtė kontekst linguistik, socio-linguistik e historiko-linguistik, bėjnė pjesė tre toponome tė njė gjuhe, kulture dhe historiografie – skupi – skardi – skodra, tė cilat sot janė tė ndame nė tri shtete politike padrejtėsisht dhe qė pėrbėjnė njė etnitet – shqiptar, historikisht.

   Toponomi – skardi qė sot ėshtė ruajtė historikisht, vetėm si njė emėrtim mė shumė malor, se sa si etnonom, me emrin – sharr-i, i cili shtrihet nė mes Kosovės sė sotme e Maqedonisė (Makedhonisė illire), ėshtė mbetur si substrat i emrit tė fisit tė lavdishėm illiro-dardhan – skordian (skordistėt) qė pėrbėnin gjithė territorin e sotėm tė Sėrbisė qendore. Me ardhjen e sllavėve nė Ballkan, filloi shtyemja etnologjike e skordistėve kah deti Adriatik, me zhbimje tė spastrimeve etnike nga sllavėt. Kėshtuqė, pas kryeqendres mbretėrore tė Dardhanisė – Shkupit, e me rrudhjen demografike skordiste, nga Shkupi erdhi toponomi tjetėr i shtyer dhunėshėm deri buzė Adriatikut – Skodra (Skutari), Shkodra. Se sa kemi njė dallim linguistik fono-morfologjik nė mes tė kėtyre dy emrave, toponome: Skardi e Skodra, kur kemi parasyshė, emėrtimin, toponomin – skord (skordistėt), ndoshta edhe u bė ndonjė ndryshim fonetik tė ndėrrimit tė vendit tė tingujve – rd, nė – dr, respektivisht, nga skord, nė skodr, pėr tu larguar nga kuptimi i emrit si etnonom – skordian, nė skodrian (shkodran). Me te gjitha gjurmimet e deritashme pėr ethymologjinė e emrit, toponomit – Shkodra (Shkodėr) ku nė sllavishtet e kemi – Skadar, dhe ital. Skutari, duke filluar nga ato theori, se fjala vjen me ethymologji shqipe tė fjalės – folje – shko, poashtu edhe me theorinė se vie nga kuptimi i bashkimit tė dy degėve tė Drinit, me domethėnien – shko n’Dri, nuk me duken si theori tė thella e bindėse, por sikur janė ende kontestuese. I kemi dy toponome shumė tė afėrta – skord – skodr (skodėr-Shkodėr), ku fjala – Shkodėr sipas njė theorie lidhet edhe me fjalėn – kodėr, ku na jep njė tė vėrtetė historiografike, respektivisht gjeo-linguistike, e cila lidhet me kodrėn e Rozafatit, por, qė kuptimi i dyanshėm ndėrlidhet me fillesėn – sko, e cila ėshtė vetėm njė alternom i fjalės rrėnje – ski (skip) – sko (skop-je) – sku (skup-i, shkupi) – ska (Skard-i, Sharr-i) - dhe tė gjitha lidhen kryekėput me fjalėn – skip – skipe – shqipe, si tokė e vende tė Shqipes, toponome tė bijve tė shqipes – nga rrėnja e fjalės – ski – skipe, nė rrėnjet tjera me disa ndryshime fonetike e sufiksale: sko – skord, ska – skard, sko – skodr (skodėr). Tash a ėshtė fjala pėr toponomin – Skodra apo Skorda (Shkodra, a Shkorda), qė ėshtė bėrė me qėllim dallimi nga rrėnja – skord, tek skordistėt illirian. Pra na mbetėt si ēėshtje linguistike e hapur, pasiqė disa theori shkencore janė nė dispozicion linguistik dhe asnjera nuk e shpreh apo, spjegon pėrcaktimin e saktė, si ethymologji e konstatuar definitivisht nė mėnyrė shkencore.

 

   Toponomet shqipe: skupi, skardi, skordi e skodra, reflektojnė njėkuptimshmėri gjeneaogjike tė njė populli tė lashtė nė vete, me njė historiografi, qė nėnkuptohen sot territore kompakte tė njė populli shqiptar.

 

   Nga fjala shqipe – skop – shkop-i, u formua emėrtimi sllav pėr Shkupin – Skopje, qė nuk ka kurrfarė mundėsie ethymologjike sllave, as si emėrtim i tillė, skopje. Fjala skipe-illire – skop (skop) formoi shumė fjalė e kompozita i.e. skopik-e, teleskop (dylbi nė shkop), mikroskop, makrroskop, episkop etj., tė cilat lishen me fjalėn – skop-shkop edhe si formė vizuale figurative e shikimit pėrmes njė shkopi tė zhbiruar, si gyp, tytė, shkop cilindrik i zbrastė me thjerėza kristali zmadhuese, qė nė realitet ishte me vetėm njė shkop – skop ( e tėvona u bė me dy shkopa shikimi) – edhe si instrumente tė vendosura nė shkop-skop apo, shkopinj, si mbajtėse.

 

   Etnonomi – shkuptar (shkupjan) i sotėm, ėshtė realisht emėrtimi i banorit tė Shkupit shqiptar, tė cilat lidhen me kuptimin e etnonomit – shqiptar ( shkupjan, shkuptar, shkiptar-shqiptar), si i vetmi etnonom, pėr njė citet skiptar (qytet shqiptar), ku vet fjala qytet nė shqipen e vjetėr ishte – citet (qitet-qytet- citet-city, ang.), skuptar nga citeti skiptar, qyteti buzė lumit Vardar – Vardarit illirian. Kurse nė gjuhėn turke u thirr – Uskup, gjatė invazionit turk, Shkupi si kryeqytet i Vilajetit tė Kosovės, tok me vilejetin e Shkodrės, Manastirit e Janinės deri mė 1912, kur mbeti gjoja si pavarėsi e Shqipėrisė me vetėm njė trung illirian buzė Adriatikut, nga sipėrfaqja e territoreve shqipare prej 110 mijė km katrorė, iu aneksuan pa asnjė tė drejtė njerėzore, shteteve fqinje joshqiptare mbi 81 mijė km.katrore, toka shqiptare illire (Enciklopedia) dhe qė mė 1913, kongresi londinez ia dha Sėrbisė e tėvona mė 1945, Maqedonisė, irjm, si tregėti europiane me toka e territore shqiptare derisot mė 2001, gjoja nė shekullin e milleniusin e ri.

 

 Priru /Torna